Saulės šypsnis

Ir šypsenai  puošiant veidą nebylų,

Ir  sklendziancio paukscio  skydis  sudrumscia  vakaro tyla...

Tavo akys  vos spindi
                  kažką  jos galvoja...

Ir  jūra  nerimo akyse mėlynuoja...



Parėmus galvą i dangų  apglėbusį medį,

Užplūsta  vis mintys ir jausmas tas pamirštas, senas...

Sustoja akimirka  ir pasaulis vėl gedi,  

Kad tokie dalykai pasaulyje dedas..



Neliko gal to jausmo,

Tos meilės artimui taurios..

Visi nuleidę galvą  kupini skausmo,

Noris tik atsigręžti  ir eiti atgalios...


Ir gūdžią naktį,  tamsos baugią tylą...

Nutraukia  dangaus  šviesuliai...

Tikejimą  ir viltį širdyse pažadina  pabudę žemės vyturiai...

Apšviesdama sielą vaiski saulė medžių viršūnėmis  padangėn kyla..



Neliko jau baimės, nei širdies skausmo,

Ir  nerimo  - to gležno  jausmo  - jautrumo 

Visi  bunda, mintys nejaučia,  
                     to gyvenimo
                         tokio paprasto tyrumo...



Gal ta  akimirka, kai laimė vel namus aplanko,

Kai tavo artimas ir  brangus,  

Nebetiesia  išmaldos rankos už kampo,

Atėjusi  nauja diena prikelia vėl tuos  taurius jausmus..



Ir koks tas pasaulis  be jausmų?

Kaip vienišas, paklydęs paukštis be sparnų...

Taip sunku be tu jausmų...

O paklydus taip baugu...

Ir tas   paukštis toks  liūdnas, vienišas, .. negali išskleisti sparnų...

Ir skristi negali ieškoti gimtųjų namų...



Net jei ir beviltiška,  
 nepraraski vilties,  

Atsiremki ant  draugo peties,  

Kartu  lengviau rasti
                        teisingą tą kelią,  

Nors širdį  taip skauda,
                taip gelia...  


2009. 02. 06.