Ilgesio spalvos

Ar kada nors pagalvojote kokios spalvos yra liūdesys? Arba ilgesys? Juk žmonės esame taip sutverti, kad kartais mums liūdna ir ko nors ilgimės. Liūdėdavau jau būdama maža – kai darželyje pasiilgdavau mamos (pamenu, kai vieną kartą mama vėlavo mane pasiimti iš darželio ir labai šaltą žiemos vakarą laukiau jos lauke. Nors krito baltos snaigės, bet mano ilgesys buvo juodos spalvos). Arba kai nudvėsdavo kokia naminė pelytė arba pabėgdavo (o gal ir tėvai pasislėpę išnešdavo, kol miegojau. Kad nesudarytų papildomų rūpesčių.), koks iš gailesčio namo partystas kačiukas. Tada mano liūdesys būdavo pilkos spalvos. Ir trukdavo visai neilgai, na gal valandą, kol susigalvodavau kitą užsiėmimą. Vasarą labai dažnai važiuodavau pas močiutę į kaimą. Kaip mama sakydavo, pailsėti nuo miesto dulkių. Tada irgi jos ilgėdavausi, bet mano ilgesys būdavo mėlynos rugiagėlių spalvos. Ir geltonas – taip žydėdavo kažkokia piktžolė, bet man ji buvo tobulai graži. Jas glėbiais nešdavau močiutei, o ji paslapčiomis jas mesdavo lauk. Na dar būdavo ir mėlynai žalias ilgesys – kaip Kuršių marios, kur kartais su močiute ar be jos su draugėmis bėgdavau maudytis. Toks kiek pamenu, mano vaikystės ilgesys. Kiek kitoks jau buvo Lietuvos ilgesys, dirbant Ispanijoje. Jis netgi kvepėjo. Kvepėjo kepta duona su česnaku, parūkytais lašiniais ir cepelinais. Ir buvo žalios spalvos, kaip miškai. O kartais tiesiog buvo nespalvotas. Dukters ir mamos ilgesys turėjo daugybę spalvų  ir atspalvių – rožinių, juodų. Dabar, jau gyvenant Lietuvoj, mano ilgesys yra rudas. Visai kaip Ispanijos žemė. Su baltos spalvos priemaišom – kaip pajūrio nameliai. Ir balti, naktį kvepiantys jazminai „Nakties karalienė“. O koks yra mylimo žmogaus ilgesys? Galvočiau, kad yra raudonas, kaip puikus vynas, susimaišęs su prabangiu „Dior“ kvapu.. Mane dabar kamuoja raudonas ilgesys. Labiau, nei bet kada.