Asmeninės ir tautinės savimonės stokos sindromas ir meilė Tėvynei, be abejo, Lietuvai.

Savimonė yra tai, kaip mes save suvokiame, kokį priskiriame sau vaidmenį, savybes. Savimonė yra mūsų esmė, kylanti iš sielos gelmių, iš aplinkos ir trupučio kažko neapčiuopiamo, galbūt pasąmonės. Nežinau, bet manau, kad daugelis iš mūsų susimąsto apie save, savo savybes, apie savo kelią, pašaukimą, apie prasmę būties ir nebūties, apie savo indėlį į aplinką, sąveiką su ja. O ką gi bendro turi asmeninė ir tautinė savimonė?
    Asmuo turbūt mažiausia ir nedaloma dalelė valstybėje, tautoje, visuomenėje ir visame kitame sociume, bet, nepaisant savo dydžio, tai bene ir svarbiausia dalelė - juk be asmens, o juo labiau asmenų negalėtų būti valstybės, juk tai vienas iš pagrindinių valstybės kertinių akmenų. Svarbiausia šiame momente yra tai, kad nuo asmens prasideda valstybė, o ne nuo valstybės prasideda asmuo. Juk asmuo gali ir be valstybės būti, o valstybė netenka prasmės, jei ji neturi piliečių. Tad labai svarbu, kaip asmuo supranta save, nes nuo savimonės labai priklauso ir tai, kaip žmogus supranta tautą, valstybę ar paprasčiausiai aplinką, kurioje gyvena.
    Lietuvos piliečių savimonė pačia bendriausia ir plačiausia prasme – merdėja. Galbūt daugumai iškils klausimas kodėl, ir tokio klausimo kėlimas yra sveikintinas, daug liūdniau, jei toks klausimas neiškyla nei savarankiškai mąstant, nei bandant sužadinti tokį mąstymą. Merdėja todėl, kad lietuviai net ir atgavę politinę laisvę, gavę demokratiją, galimybę matyti pasaulį ne pro politinius horizontus, tuo nesinaudoja, bent jau didžioji dauguma. Visų pirmiausia daugumai trūksta vidinės demokratijos, laisvės, tolerancijos ir savo nuomonės - ne kaimyno, ne laikraščio, ne politiko, bet savo nuomonės.
    Lietuvoje šiuolaikinė buržuazija kaip tik gali išnaudoja savo didžiausius pelno nešėjus - savo darbuotojus, savo tautą, savo piliečius ir taip per juos išnaudoja valstybę, nors turėtų ją statyti, nes valstybė suteikė galimybe buti savarankiškiems, naudotis jos resursais, tame tarpe ir tauta, kaip kuriamąja medžiaga. Daugelis žmonių dirba viršvalandžius, dirba net per didžiąsias šventes, kai tuomet Prancūzijoje - jei šventė, tai šventė visiems: ir ministrui, ir tam, kuris dirba valytoju. Taip jau girdžiu, kaip dalis skaitytoju rėkia, juk tai Prancūzija, juk tai Vakarų Europa, juk mums šimtas metų iki tokio lygio, bet istorija parodo, kad prancūzams nieks tokio gėrio neatnešė ant lėkštelės, kad jie savo savimone, savo pastangomis tai išsikovojo iš savo valdytojų ir ne ES jiems tai davė, jie tai sukūrė patys savo rankomis, žodžiais ir darbais.
    Tūlas lietuvis, kad ir pakilus kainoms už šildymą, sau pasako – nežinau, kodėl pakilo, bet mokėsiu, juk reikia... Bet ar tikrai tiek reikia mokėti? Net žurnalistai, kurie skelbiasi ketvirtąja valdžia, nepasidomi, kokios iš tikrųjų šildymo savikainos ir iš kur kuriamos tokios kainos. Ar tai ne pavyzdys, jog žmogus nesuvokia, kad nuo jo priklauso, kaip jis gyvens, o ne nuo kokio nors kvailio, kuris ekrane sako, kiek reikės, tiek ir didinsim kainas ar mokesčius. Daugelis skundžiasi, kad Lietuvoje visiems reikia kyšių ir kitokių pašalinių pajamų atsakingiems, rimtiems žmonėms, bet kai tautos paklausia, ar imtumėt, tai pusė rėkdami atsako - taip, ir kuo daugiau, vietoj to, kad pasakytų – ne, neimčiau, nes noriu pažangesnės, teisiniais ir demokratiniais pagrindais klestinčios savo tautos, tėvynės Lietuvos.
    Tai tik pora pavyzdžių, parodančių tautos ir piliečių supuvimą, nenorą tapti geresniais, atsakomybės deficitą dėl savęs paties ir netgi savivokos neturėjimą, kad aš esu laisvas daryti gerus darbus, būti sąžiningas ir kurti gėrį sau ir, tuo pačiu, tautai ir valstybei, kurios nariu esu.