Žiebtuvėlio amžius

Jo rankos drebėjo, o užgesę degtukai vienas po kito krito į sniegą. Ir snigo, ir krito snaigės ant krentančių degtukų, jo kojos nebejautė šalčio – joms neberūpėjo. Susitraukusios ledinės gyslos išraižė langus žvaigždėmis. Filmuose taip dažnai vaizduojamos Kalėdos: jie sėda prie stalo, pjausto garuojantį keptą paukštį, juokiasi; jis stovi kitoje gatvės pusėje, mėto gęstančius degtukus ir žiūri į svetimą laimę; o girliandos puošia eglutes, o iš televizoriaus ekranų sklinda kalėdinės giesmės (žmonės patys giedoti nebesivargina).

O paukštis irgi laukė Kalėdų. Nežinojo kodėl. Gal dėl to šeimininkės tikėjimo, jog tą naktį jie visi kalba. Gal dėl to, jog niekas tvarte taip ir neprakalbėdavo. Bet karvės tomis naktimis balsingiau baubdavo. Jis, ant mėšlo krūvos užsilipęs, pranešdavo apie pirmąją žvaigdę. Kūdikėlis gimė tvarte.

Ši naktis ypatinga tuo, jog nei vienos žvaigždės danguje nebuvo. Tik krito degtukai, tik krito. O jis garavo ant stalo – dar niekada nebuvo toks įkaitęs. Ir ant stalo niekada nebuvo užlipęs.

Žiebtuvėlis kiek brangesnis, bet visgi patogesnis įrenginys. Pasaulis nebestovi vietoje. Ir visgi filmuose degtukai atrodo įtikinamiau. Svarbu ne rezultatas, o veiksmas. Krito, krito... lapai prieš tris mėnesius ir niekam tos Kalėdos nerūpėjo. Nes šimtas dienų atrodo gan daug, kol nepagalvoji, jog tai tik 14 savaičių. Tai irgi neatrodytų mažai, jei žmonės nebūtų pratę minėti gimtadienių, Naujųjų metų. Kodėl tik naujagimių amžius skaičiuojamas savaitėmis? 

Ir visgi šiais laikais niekam nerūpi, jog Kristus gimė keleriais metais prieš savo gimtadienį. Ir mes niekam nerūpėsim. Pavadins penkių ar aštuonių šimtmečių laikotarpį žiebtuvėlio amžiumi ir sudės  visus mūsų milijardus į penkis punktus:
- žiebtuvėlio amžiaus žmonės sugebėjo patalpinti ugnį į plastmasinę tarą;
- per Kalėdas kepė paukščius;
- turėjo tris religijas;
- asfaltavo miško kelius;
- naudojo prezervatyvus ir kitokius kinietiškus įrenginius.

O jam nerūpėjo, kad dar nepasiekė mūsų žiebtuvėlio amžiaus. Gyveno savame degtuko amžiuje ir kentėjo dėl lėto ugnies pramonės vystymosi ir krito, krito tylūs paukščiai tyliai. Ir dėl tos tylos išliks tik penki, ne septyni punktai. Patogu apkaltinti tylą. Nes ji neatsikirs ir neužginčys. Nes tyla neturi laiko ginčams su kvailiais. Nes tylos neišmokom prakalbinti. Nes visada žiūrim į tuos, kurie rėkia.

Žmonės dažnai rėkia, kai niekas negirdi. Jie trukdo tylai tylėti. Žmonės visada viskam trukdo. Dažniausiai vieni kitiems.

Galbūt jis tik todėl nesugeba prisidegti degtuko, nes toks filmo scenarijus arba rašytojo užgaida. Ir tik dėl šios užgaidos skaitytojas privalo jį matyti šąlantį. O ar kas pasakė, kad jis neturi kur eiti? Gal jo taip pat laukia garuojantis paukštis, išsiskėtęs ant didžiulės lėkštės...

Bet žiebtuvėlio jis tikrai neturi. Nes aš jam nedaviau žiebtuvėlio. Nes aš rašau jo gyvenimo scenarijų. Deja, nežinau, kas rašo manąjį. Manasis rašytojas geresnis – neliepia stovėti tamsioje gatvėje ir žaisti su degtukais. Bet ar kas sakė, kad ir aš privalau būti geras?

Paukščiams scenarijus rašau ne aš – jie už lango. Krenta...

Sniegas vis dažniau krenta ne todėl, kad žiema atėjo, o todėl, nes toks scenarijus. Gražios scenos su sniegu. Daug kam tokios patinka. Sniegas privalo būti purus ir akinamai baltas. Išskyrus tuos atvejus, kai scenarijus rašomas skalbimo miltelių reklamai. Tada tik apatinės kelnaitės iš rudai geltonų tampa akinamai baltos, o sniegas įgauna panašų atspalvį, kokį iš tiesų įgauna apatinės kelnaitės, išskalbtos su reklamuotais milteliais. Scenarijaus autoriai turi teisę improvizuoti, sukeisti spalvas. Dėl įdomumo.

Numetė paskutinį degtuką ir tuščia dėžutė pati iškrito iš rankų. Rankoms, kaip ir kojoms, neberūpėjo šaltis. Nupurtė dirbtinį sniegą ir nuėjo. Nebesvarbu kur, monospektaklis baigėsi ir jis laisvas. Dar nesu pakankamai subrendęs, kad kankinčiau žmogų ilgiau.