Lizdeliai

susukau tau lizdėlįiš savo mintėlių... atskrido gegutėla, įmetė aukso kiaušinį. stoviu, vėpsau, galvelų krapštinėju - kur man tų gėrybį dėt mislinu... Atskrido platūs sakalai, sudraskė visus tavo laiškus - snapais visus atminties skutelius surinko. Atsidvelkė žiema sūkuriuota - visus bandymo mąstyt apie tave kampus išpūtė, iškoneveikė ir išspardė. Ir nesuprasi - tiek to pavydo būta! Atėjo pabrolis pavasaris - lietum užlijo, dvelksmus kitus nuleido, ir va, tavo kvapo kaip ir nebepamenu... Gražus tas pavasario švarkas - kaip drugio paliestas, stebuklingos princesės svajotas - apakina, viską užmarštim paverčia... Iš klajonės sugrįžęs - manys neberasi, ne tie jau plaukėliai, nebe ta jau mergela. Kai veidėlį atsuksi, aš piktai tik užkarksiu - atskrido gegutėla, įmetė aukso kiaušinį. Nei tovo, nei mono. Nei prisiminimo...