Gyvenimas tarsi kritimas

Aukštis svaiginantis, lyg vynas raminantis,
Dešimt metrų virš žemės ir aš jau besvoris.
Bandau pakilt aukštyn, bet lyg lapas šalnos pakirstas krentu žemyn.
O gyvenimas nestovi vietoj, vis eina be tavęs tolyn.

Paduok man ranką ir aš atleisiu,
Nebijok gyvenk, aš tave paleisiu.
Tu nueisi, o aš neverksiu,
Tik strėlė auksinė pervers man širdį.

Atokvėpiai du, ir aš jau lekiu.
Trečiasis atokvėpis ir ašarų jau nesulaikau.
Man buvo taip gera kai tave suradau,
O dabar pasauly gyventi vienas turiu.