„Kosminės dulkelės nuotykiai“ Skiriu 2009 astronomijos metams ir mažiems vaikams, kad pažintų dangų

Aš – maža kosmoso dalelė. Blaškausi po visą pasaulį, visas erdves. Mačiau aš daug: žvaigždynų didžių puotų, karų ir ginčų nesėkmingų, bet šį kartą Jums papasakosiu tik vieną savo kelionę. Kai sklendžiau sau ramiai, per žvaigždėtą platybę, prieš akis išdygo neregėto grožio, sidabru tviskanti juosta. Tokia vaiski, tokia žavinga, kad iškart pasukau jos link. Vadinos ji Paukščių Taku, kuriame prieglobstį netik Heraklis sau rado, bet ir piktieji slibinai, įvairios gyvatės. Ten sutikau aš mėnesių galybę turinčius ženklus, su stipriom strėlėm, gniaužiamom rankose, bei gyviais su uodegos kirčiu nuodingu. Supažindino Jie mane su ypatinga šeimyna. Ten motina Saulė su sūnum ir dukrom, keliauja per dangų kartu su kometų uodegom. Jie pykstasi ir taikosi, tokia jau jų dalia, kaip ir kiekvienoj šeimoj, ar draugų rate.

Staiga apspito mane asteroidai, pradėjo šokti šokį, dainuoti tuo pačiu linksmai, bandė ir eiles rimuoti, bet nesigavo labai gražiai. Pradėjo pasakoti apie kiekvieną šeimos narį:

Su šypsena veide,
Amžinai ugnies liežuvius kaišo.
Upinga jos plazma
Lekioja, kaip
Ėriukai maži lauke.

Merkurijus globoja keliautojus visus,
Einančius ir besiramstančius su dieviška lazda.
Reta ta jo draugė atmosfera,
Klajoja savom mažom pėdutėm ir
Užlipa net į didžiausias jo viršūnes.
Raudona mantija užsidengęs gražuolis,
Iriasi šalia saulės šilumos.
Jaunuolis jis, apsuptas gražių merginų,
Uždengtų melsvu dangaus skliautu, o jis
Sveikatą neša savu sparnuotu šalmu.

Vakarinė ši meilės deivė graži,
Eina ji sužibėt saulėlydžio žaroj.
Neturi ji draugų palydovų, o
Erastotenas neišmatavo nei jos
Raudonų plaukų, nei
Akinančių Gražinos ar Danutės kraterių.

Žengia ji puošniai išsirėdžius,
Ekliptikos mįslingu lynu,
Myluoja savo vaiką mėnulį,
Ėriuką augina mikliai.

Mįslė, ar ten žali žmogeliukai,
Aistringai šokčioja šviesoj,
Raudono karo dievo
Smagioj žvarbioj žiemoj?
Ar džiaugias jis didele
Saulės šilumos galia?

Jį lietuviai nuo pat seno
Užvadino gražiu Indrajos vardu.
Patį didžiausią
Ir galingiausią savo šviesa.
Ten lyja gražiais žaibais.
Europa vis žvilgčioja iš šono į
Raudonąją Didžiąją Dėmę, kartu su
Ija, Ganimedu ir Kaliste.
Sukasi sau jis ramiai ir nepatiria žiemos šaltučio.

Sėlija, tai saulės dukra,
Arba mūs žemdirbys Saturnietis.
Titanas, jo didis brolis,
Užbaigęs universitetą atmosferų,
Rąžos po sunkios
Nakties, kovoja su žieduotu broliuko kumščiu.
Abu jie peštukai, broliai tikri,
Sveikina vienas kitą, mūs žiemos vidury.

Uranas, kaip agentas 007,
Rūstus jis ant to Saturniuko, už
Aplink esančius žavingus žiedus.
Neptūnui jis girias, kad
Apskriejo „Voyager 2“ jį anksčiau, šį
Septintuką, dainų žydruką.

Neptūnas, jūrų dievas,
Eina iki upių ir versmių.
Plika akim nematyt
Tų jo žydrų akių.
Ūžia kartu su savo trylika palydovų,
Neslepia gražių savo žiedų,
Aplink esančio vandenyno,
Spindulio ledinio, tikrų draugų.

Plaukia jis pačiam gale,
Lekioja po požemio pasaulį.
Užtiko jį amerikietis
Tonubas Klaidas.
Orbita ošia savo aklinumu.
Neptūną apvogė negarbingai,
Atėmė jo palydovus,
Savarankišku patapo.

Po pasakojimo šio stebuklingo, nusekiau paskui šeimyną. Nustebau. Tokie visi draugiški, labai šilti, kraunas lagaminus, rankines, ruošiasi kelionėn. Aš šmurkštelėjau į Saulės piniginę ir laukiau dar vieno savo nuotykio.

Kuo toliau, tuo man, mažai kosminei dulkelei darės vis karščiau, vis tvankiau, galva sukas, o ir kosminiai pinigai savo spūdumu pasirodė puikūs priešai, besikėsinantys į mano formų gerovę.
Pagaliau atsidarius galingiems piniginės nasrams, buvau apstulbus. Tik vėliau, nugirdusi iš pokalbio, supratau, kad aš, paprasta mirtinga dulkelė, kurios gyvenimėlis gali bet kada baigtis, nes juk tik paprasta dulkelė esu, šiuo metu, čia (nekalbant dar apie tūnojimą piniginėje), buvau AstroBahaimeryje. Kaip vėliau pasakojo vienas toks palydovas, kažkur ten, šioj šeimynoj, yra kažkokie Habajai, ar Havajai, na, vadinamasis – rojus, tai čia buvo tūkstančiu kartų geriau.

AstroBahaimeris – tai nuostabus kurortas ne tik pavargusiems dangaus kūnams, bet ir galimybė atsipūsti bet kam, nuo audrų, vėjų, visokių laukų šmaukų ir net tų juodųjų skylių. Tai tarsi puikus „SPA“ centras. Savo akimis regėjau puikią fizinę formą išlaikiusį Heraklį, gal pasirodžiusius piktus, bet iš tikro labai mielus Skalikus. Kiekvieno ausį džiugino tyri Lyros garsai. Kaip koks prisipumpavęs degalų laineris, tikrą vėjo galią pabrėždavo Gulbė. Bet visgi, puošnesnis buvo Pegasas. Iš lėto pėdinant galėjai matyti Didžiąją ir Mažąją Meškas. Na, o Jums mielieji, prisipažinsiu, gal aš tikrai apie viską neišmanau, bet visų išgirtoji Andromeda man pasirodė mėgstanti pavalgyti mergina. O, mano mamos dulkiavarškiai. Net seilę nurijau prisiminus.

Besižvalgydama aplinkui ir nesuprasdama nieko, tik tai, kad aš gal jau rojuj, išgirdau aimanuojant Venerą. Pasirodo, ji bijo Slibinų. Paniškai. Džiugu, kad tada spėjo susivaldyt ir nespiegt, nes besimokindama deivių grožio mokykloje mūs Venera patobulinti ir taip jau sopranu skambantį balsą spėjo. Bet, kaip žinote, yra posakis: bėda po vieną nevaikšto.

Venerai bepanikuojant pamačius Slibiną, iš už kampo atšliaužė Gyvatė. Nebūtų nieko darius, jei Venera nebūtų pradėjus bėgiot, lekiot, tai Gyvatė ėmė ir įgėlė jai į koją. Brangioji Saulės dukteris nualpo, o pati buvo veikiama nuodų. Greitai visa ši žinia pasklido per kurortą, visi gailėjo merginos, tik nežinojo, kaip padėti. Na, kaip ir visada, paprastos kalbos ne tik čia girdimos, bet ir visur kitur. Atskubėjo Gyvatnešis. Apžiūrėjęs žaizdą, suprato, ko jam dabar reikia, tad pakabinęs sąrašą dalykų, kokių reikia Venerai išgelbėti, tuoj visi supuolė. Berenikė nepagailėjo vienos, iš savo nuostabiųjų, garbanų. Driežas – uodegos žvynų. Pegasas iškentė kelių plunksnų pešiojimą, Avinas – savo rago drožimą vardan rago drožlių. Vandenis – tyro vandens, iš pačių slapčiausių šaltinių, gydomųjų ir visokių šiluminių versmių. Net ir Cezario dvasia buvo pašaukta, kad savo didinga ranka nuskintų keletą lapų nuo Šiaurės Vainiko. Gulbė padėjo viską sunešioti, suskraidinti. Visi susivienijo, net per savo didžiausius pykčius, nuovargius, erzulius, su kilniu tikslu. Buvo klausimas, ar Venera pasveiks nuo paslaptingo Gyvsidabrinės Maliarijos. Paveikė tai visus, ir gerus draugus ir visai nepažįstamus.
Labiausiai netikėta iš visų atvykusiųjų buvo Mergelė. Juk neseniai, beveik vos ne prieš Venerai išvykstant į šią kelionę, jos susiriejo, susipyko net iki muštynių. Pati Mergelė visa uždusus, atlėkė vos ne keturpėsčia, padėjo Gyvatnešiui priešnuodį gaminti. Slinko ilgos valandos. Pagaliau galima duoti priešnuodį. Venera neatsigauna.

Šalia sesės klūpėjo visi: tiek mylintys broliukai, tiek sesutė Žemė, kuri staiga pradėjo verkti, pradėjo raudoti, atsiprašė Veneros, kad paėmė jos Erelio plunksnų šukas. Bet ne padarytoji klaida čia buvo svarbiausia, o tikras nuoširdus atsiprašymas. Žemės ašaromis buvo nusėta visa Veneros lova, jei tik ne jos atsigavimas, manau, kad Žemė būtų net ir visą kurortą patvindžius. Gyvatnešiui ant kaklo buvo sukabinti auksiniai lauro medaliai, ir už profesinį būvį ir už žinojimą, ką daryti, ir už tai, kad jam – pavyko. Veneros atsiprašė, Žemės pavyzdžiu pasekusi, Mergelė. 

Atostogos ėjo į pabaigą. Paskutinis vakaras džiugino kiekvieną nuostabiu to vakaro pasirodymu, šokiais, nuoširdumu. Po iškylaus ir pompastiško pokylio vėl prasidėjo tiksintis darbo kalendorius, reikėjo kiekvienam vėl prie savo darbų grįžt, tai suktis tam tikru pasvirimo kampu, reguliuoti savo greitį. Po šios jų išvykos, pagaliau įsivyravo santarvė ir taika. Lai draugystė būna – amžina!