Pasaka apie Raudonkepuraitę

Raudonkepuraitė smulkiais žingsneliais skubėjo miško link. Mergaitė kilnojo mažas pėdutes per žolių kauburėlius. Žolės pynėsi apie blauzdas ir trukdė dėlioti kojytes. Suprakaitavo kakta. Raudonkepuraitė sustojo, nusibraukė plaukus nuo kaktos. Krepšys tempė jos rankutę prie žemės. Padėjus krepšį ant žemės, mergaitė atsiduso. Su nerimu ji žvelgė į tankaus miško prieigas. Eglės skarotos supynusios savo šakas stovėjo krūtines atkišusios. Miškas atrodė grėsmingai mažai mergaitei niekad nuo namų nenutolusiai daugiau nei kelis šimtus metrų. Ji mažomis rankutėmis taisėsi sijoną, vėl perbraukė veidą, rodos, delsė, kad tik nereikėtų žengti tų kelių žingsnelių ir pasinerti į miško tankmę. Mergaitė sugraibė savo krepšelį ir pagaliau ryžosi eiti pirmyn. Nors buvo ne per didžiausio ūgio, bet priėjus medžius, reikėjo pasilenkti. Bet ir tai ji pajuto, kaip spygliuota šaka eglė perbraukė jai per nugarą. Per kūną nubėgo šiurpuliukai. Raudonkepuraitė iš lėto ėjo per samanų patalus. Jai atrodė, kad einant gilyn į mišką, dangus niaukėsi ir darėsi vis tamsiau. Mergaitė atsigręžė atgal. Aplink tik miškas. Kaip rasiu kelią namo, pagalvojo mergaitė. Ji dar stipriau suėmė krepšį, turiu ten nueiti, kas beatsitiktų. „Pagaliau, čia esu visiškai viena ir nieko aš nebijau“ – drąsino save mergaitė ir ėjo drąsiai pirmyn į priekį. Ji tikėjo, kad miškas baigsis, greitai baigsis ir ji laimingai pasieks savo tikslą. Mergaitė buvo girdėjus, kad jei randi žvėrių išmintus takelius, gali būti drąsi, kad nepasiklysi. Mergaitė žvalgėsi aplinkui, bet nieko panašaus jai nepavyko pamatyti. Vien samanų patalai, rodos, kaip tik ką pakloti. Skraidė aplink mažutėliai drugeliai, kartais užklysdavo kokia musytė. Aplink daugiau nei gyvos dvasios. Raudonkepuraitė įsidrąsino. Vidurdienis. Darėsi vis tvankiau. Mažoji keliauninkė nusprendė pailsėti. Galėtų savo krepšelį pasiieškoti ko nors valgomo, bet ji nedrįso, tai buvo skirta ne jai.
Raudonkepuraitė atsisėdo eglės paunksmėje. Atsirėmė nugara į medį šimtametį. Ant sijonėlio nukrito eglės spygliukas. Mergaitė suėmė jį piršteliais. Norėjo mesti ant žemės, bet jos žvilgsnį prikaustė samanomis paskubom besiropščianti skruzdėlytė. Koks teisingas ir prasmingas šito padarėlio gyvenimas. Ji tiksliai žino iš kur į kur turi nukeliauti. Skruzdėlytė vilko už save didesnį šapelį. Bet kodėl ji tai daro, kas verčia ją taip sunkiai dirbti? Staiga iš kairės pusės pasigirdo trekštelėjimas. Raudonkepuraitė krūptelėjo. Ne, jai pasigirdo. Bet nespėjus jai apsiraminti, traškėjimas pasikartojo. Mergaitė išsigando. Ji parietė kojytes po savim, krepšelį prisitraukė arčiau. Ji dar smarkiau prisiglaudė prie eglės, rodos, lyg pasidarė nematoma ir apmirė. Iš toli ji pamatė tiesiai į ją einantį žmogų. Tai buvo juodbruvas, gana aukštas, raumeningas vyras. Vyras ėjo drąsiai, lyg skubėdamas. Matėsi, kad žino, kur eina. Vyras nematė Raudonkepuraitės. Kai jis priartėjo labai arti, mergaitė, neatlaikius įtampos, pašoko. Vyras ją pamatė. Iš nuostabos jis net atsilošė. Jis nesitikėjo šitoje gudinėje ką  nors sutikti.
- Iš kur tu čia atsiradai, tu čia viena? - paklausė nustebusiu balsu vyriškis.
- Aš einu pas senelę, - nedrąsiai atsakė mergaitė.
- Kokią senelę, nėra čia jokių senelių, kur ji gyvena? - kamantinėjo vyras.
- Už miško gyvena mano senelė.
- Kažkokia nesąmonė, kas tave išleido tokią mažutę visiškai vieną į mišką pas senelę, kuri neaišku kur? - pasipiktino vyras.
- Mama, ji išvažiavo toli, visam laikui, o man liepė su lauktuvėm keliauti pas senelę, - paaiškino mergaitė.
Vyras žiūrėjo į mergaitę apstulbęs. Tik dabar jis pradėjo suprasti, iš kur šitas vaikas čia atsirado. Mama išvažiavo, o mergaitę kaip ir paliko senelei. Tik ta senelė neaišku kur yra.
- Aš tave palydėsiu, šitame miške užaugau, žinau čia visus takus ir takelius. Mano tėtis buvo girininkas ir aš, kai buvau toks mažas berniukas kaip tu, ištisas dienas leidau šiuose eglių labirintuose.
Vyras pasakojo ir pasakojo Raudonkepuraitei visokias istorijas iš savo vaikystės. Lyg norėdamas pats nusiraminti ir nuraminti mažylę. Taip jie keliavo gerą valandą. Gudus miškas ėmė skirtis, tolumoje matėsi vis daugiau šviesos. Pagaliau keliauninkai priėjo miško pakraštį.
- Ką gi, žinau tik, kad nuo čia netoliese gyvena Ona. O koks tavo senelės vardas? - paklausė vyriškis.
- Baba, - atsakė tvirtu balsu mergaitė.
Vyriškio veidą vėl perkreipė nuostaba. Visiška neviltis. Jis paėmė mergaitės ranką, suspaudė į savo platų delną. Jį kankino bloga nuojauta. Taip jie susikibę ir pasileido eiti pieva. Popietinis karštis glostė skruostus. Čirškė žiogai. Pievų gėlės mojo savo margais žiedynais. Paėjus į kalniuką, tolumoje išniro trobelė. Vyriškis jau iš toli matė užvertas langines. Jis dar labiau suspaudė mažylės rankytę. Jis negalėjo patikėti, kad taip galima elgtis su savo vaikais. Trobelė buvo čia pat. Jos langinės užvertos. Ant durų kabėjo spyna, o ten kur turėtų būti duryse rakto skylutė, matėsi priklijuotas baltas lapelis su anspaudu. Aiškiau būti negali, durys užantspauduotos.
- Mano senelė gal išėjus į parduotuvę, aš pasėdėsiu čia ir jos palauksiu, - pasakė Raudonkepuraitė.
- Tau teks labai ilgai laukti, - nusiminusiu balsu pasakė vyras.
Pūstelėjo stipresnis vėjas pakeldamas dulkių debesį. Vyrui superštėjo akys ir jose lyg pasirodė ašara.