Mistiškai

Išvemsi skausmą, pelenais užkasi,
Paliesi dangų, sukūriais partrenksi,
Gerėsies medžiais, rūdimis aprengsi,
Ilgai dairysies, o po to tik verksi .

Kai šilką, liežuviu suverpsi,
O giedrą, akmenim paliesi,
Sušuk, “Į ugnį rasą! ”,
Tada pamerkt į ją galėsi koją basą.

Ir tryliktą laimingą kartą,
Penktadieniu tu pasirinksi,
Aidės inkštimas Bonaparto,
Korike, ar tuoj tą raganą pakarsi?!

Praėjus metams penkeriems,
Vaikai laimingi dusliai verks,
Nebėr liūdėt dėl ko išties,
Pradžia su pabaiga čia įsiterps...

Kada jau savo kvapą paskutinį leisi,
Raižys kreida mediniam kryžiuj
Garsus, kuriuos visi bijojo tarti,
Žodžius, kurie tave išlaisvins skrydžiui.