Tarp gyvenimo

6 val. ryto, o Eduardas, meiliai draugų vadinamas Edžiu, jau pusryčiauja. Jo pusryčiai –puodelis kavos. Greit reikės išeiti. Iki pietų Edis dirba vietos užkandinėje, kaip pats sakosi, dėl pinigų. Kad daugiau sutaupytų, tačiau niekas nežino, ką jis ruošiasi pirkti.  Tačiau, iš tiesų, taip jis vaduojasi nuo vienatvės ir blogų praeities vaizdų, kurie vis iškyla prieš akis. Prieš atvykdamas čia, Eduardas gyveno Rusijoje. Ne, jis ne rusas. Jo manymu, rusai itin niūrūs žmonės, tačiau Galia buvo kitokia. Jos jis niekada nepamirš. Vienintelis žmogus, kurį Eduardas kada nors mylėjo. Susipažino jiedu knygyne, tik abu ten užsukę buvo kitokiu tikslu. Edis vartė Dostojevskio romaną, kai pro knygyno duris įbėgo be proto graži mergina.  Tokia, kokios Edžiui ir patiko. Jos juodi, šiek tiek banguoti plaukai, lengvai krito ant pečių, o rudos, šokolado spalvos akys, išsigandusios žvelgė į jį. Mergina įbėgo į knygyną ir pasislėpė už vienos iš lentynų. Tuo tarpu gatve praskriejo policijos automobilis. Mergina lengviau atsikvėpė ir tyliai ištarė:  „ nepastebėjo“. Edis buvo iš tų vaikinų, kurie retai kada užkalbina, gražuolę, o dar sekamą policijos, bet tik ne tą kartą. Jis priėjo prie juodaplaukės  ir drebančiu balsu paklausė:
-      Jūs, panele, nusikaltėlė?, - klausimas, gal ir buvo nevykęs, bet mergina nesutriko.
-      Truputį, - tarė ji ir nusišypsojo.  Tada nusiėmė nuo pečių didelę juoda kuprinę, bet atsegti neskubėjo.
-      Aš Eduardas, - tarė jis ir ištiesė ranką.
-      Galina.
Taip ir užsimezgė pokalbis. Jiedu stovėjo už lentynos gal valandą, gal dvi. Ir laikas atrodo sustojo.  Nekalbėjo jie vienas apie kitą, nepasakojo nebūtų istorijų, jiems nerūpėjo nei praeitis nei dabartis, tik akimirka, kurioje abu gyveno. Galiausiai Galia nutraukė pokalbį ir pasakė, kad jai metas. O Edis liko stovėti. Jis žvelgė į ją benueinančią, o galvoje kirbėjo mintis, ar dar ją pamatys. Ir šis klausimas tuoj pat buvo atsakytas. Galina sustojo prie knygyno durų ir atsisuko į Eduardą:
- Aš žinau viena restoraną, ten ruošia nepaprastai skanią žuvį ir ją patiekia su baltu vynu, išlaikytu. O desertui siūlo pasakiško skonio obuolių pyragą su persikiniu užpilu ir ledais. Netoli nuo čia. Juk tu ne vietinis, manau tau reiktų vakare ten apsilankyti ir manau, kad galėčiau palydėti, aišku jei neturi kitų planų? 

Edžio akys nušvito, jis negalėjo patikėti. Tik linktelėjo galvą ir nusišypsojo.
- Lauk manęs čia, apie septintą. - tarė mergina ir išėjo.

Po svaiginančio vakaro restorane įsiplieskė meilė. Nepaprasta, tokia kokios Edis dar nebuvo pažinęs. Galina buvo visai kitokia, nei merginos, kurias pažinojo Edis. Ji netgi sugriovė, jo įsivaizduojamą tobulos mergino stereotipą. Galia buvo linksma, drąsi, pašėlusi, bet kartu tokia elegantiška ir santūri. Ji nebuvo iš tų, kurios be perstojo mala liežuviu, ne. Ji niekada nepasakojo daug apie save, o Eduardas to ir nereikalavo. Jiems buvo gera kartu. Galina buvo objektyvi  Edžio kritikė, ji klausė jo rašomo knygos trupinėlių ir atidžiai juos vertino. Ji visada nuoširdžiai tikėjo, kad Edis bus rašytojas. „Tu turi talentą, tu gimei, kad  taptum rašytoju“ kartodavo ji. Šie žodžiai net ir sunkiausiomis akimirkomis priversdavo Eduardą, tikėti, kad jo svajonės išsipildys.  Tas jaunatviškas judviejų užsidegimas, žinojimas, kad jų jausmai niekada nemirs, priversdavo ir kitus tuo patikėti.  Savo meilę jie  nekartą skandino vyno taurėje, ar  paleisdavo kartu su rūkomos žolės dūmais. O meilė ir  vėl grįždavo. Tai truko ilgiau negu metus.  Tie metai, buvo nuostabiausi Edžio gyvenime.
Vieną dieną Galina tiesiog išėjo. Edis kaip šiandien atsimena tą trinktelėjimą kai paskutinį kartą Galia užvėrė jo buto duris, palikusi raktus ant stalo. Daugiau nieko, nei vieno žodžio. Tą rytą, šitaip lijo. Edis ieškojo jos, ten kur ji mėgo lankytis, ir ten kur turbūt niekada nėra buvusi, ieškojo pas jos draugus ir pas priešus, bet niekas jos nematė. Galina tarsi prasmego į vandenį. Be jos Edis negalėjo likti Rusijoje, kiekvienas saulės spindulys priminė jos šypseną, kiekvienas lietaus lašas, priminė jos ašaras. Kiekvienas daiktas, priminė jos žvilgsnį, jos juoką... Be jos nebuvo ir jo. Edis išvyko, pabėgo nuo visko, bet prisiminimai atsekė jį iki pat Londono ir niekur nedingo.
Eduardas pagaliau baigė gerti kavą ir išsiruošė į darbą.  Kaip ir kiekvieną rytą.  Jam patiko būti padavėju. Taip jis susipažindavo su daugybę naujų žmonių. Jis išgirsdavo daugybę naujų istorijų. Paguosdavo save, klausydamas pasakojimų apie nelaimingą meilę, arba apie šeimą, kurios kažkas niekada netūrėjo.
Edžio mama ukrainietė, o tėvas - italas.  Edis panašus į tėvą, tik akys kaip mamos, mėlynos it gyli jūra.  Eduardo gyvenimas ilgą laiką blaškėsi tarp dviejų šalių, tarp dviejų skirtingų kultūrų, tarp kitokių žmonių.  Gimė berniukas Italijoje, pačiuose pietuose, Sicilijoje. Tačiau jau po poros metų vaikščioti mokėsi Ukrainoje.  Eduardo senelis, turtingas Ukrainos magnatas, bet vaikaičio jis nemylėjo. „ Italas“ visada su panieka pridurdavo jis pasakodamas apie berniuką. Eduardas, iki kol jam suėjo šešiolika, gyveno su mama dideliuose senelio rūmuose, bet jo pripažinimo nepelnė. Ir mokėsi jis ne taip gerai, kaip troško senelis, ir temperamento buvo ne tokio, ir išvaizda išskirtinė.  Kai Edžiui buvo šešiolika, jo mama žuvo avarijoje, tai apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Tuomet, jau paauglys Eduardas, neteko ne tik brangiausio žmogaus, bet ir namų. Senelis išsiuntė „mylimą“ vaikaitį, pas tėvą į Siciliją. Pas vyrą, kurio Edis net matęs nebuvo.
Italija vaikinui labai patiko. Čia jis jautėsi net geriau nei Ukrainoje, žmonės buvo panašesnį į jį. Sicilijos aerouoste jį pasitiko tėvas. Tik sutikęs jį Edis suprato, kodėl mama sakydavo, kad jame mato tėvą. Jie buvo tokie panašūs.
Ežio tėvas, Antonio, dirbo vienoje iš degalinių. Vienas jis turėjo išlaikyti dar tris sūnus ir dukterį, visus keik jaunesnius už Eduardą. Nedidelis namelis miesto pakraštyje nebuvo toks jaukus, kaip  namai Ukrainoje. Gyvenimas čia buvo gerokai kitoks, nei tas prie kurio buvo pripratęs Eduardas, bet jis greit prisitaikė.  Pradėjo lankyti mokyklą Sicilijoje. Ten ir buvo pastebėtas Edžio talentas rašyti, bet nedaug kam jis rūpėjo. Namuose jis jautėsi, toks nereikalingas, našta tėvui, kuris tiek metų nenorėjo nieko žinoti apie sūnų.  Antonio buvo geras žmogus, paprastas, nuoširdus, tik visada pervargęs, kiek ligotas, galų gale ir nejaunas jau buvo, gal virš penkiasdešimt. Parėjus vos pusei metų, kartą grįžęs namo Eduardas duris rado užrakintas. „Jie išvyko nežinoma kryptimi“-  sakė kaimynai. 
Eduardas de Rossi liko vienas Sicilijoje.  Be namų, be darbo, be pinigų.  Tada Edis pajuto, ką reiškia būti suaugusiu. Jis išsinuomojo apleistą kambarėlį pas viena suvargusią senute, gyvenančią netoliese. Tik atvykęs Edis kartais padėdavo jai padžiauti drabužius, ar išnešti šiukšles.  Nedaug teko už tą kambarėlį mokėti. Eduardas dirbo dvejuose darbuose. Dieną jis pardavinėjo gėles žavioms turistėms miesto turguje, o vakare pilstė gėrimus bare. Mokslus teko pamiršti, kaip ir užsidegusi norą rašyti.
Italija puiki šalis. Per didžiuosius karščius galėjai nedirbti, nes būdavo tiesiog karšta. Galėjai gyventi niekuo nesirūpindamas, čia tiesiog dvelkė laisve. Bet jaunajam italui reikėjo daugiau. Eduardas svajojo kaip išvyks iš Italijos ir grįš Ukrainą, ne, gal geriau keliaus į Rusiją.  Ten baigs mokslus ir taps rašytoju, ten bus geriau.
Po metų jis taip ir padarė, sutaupė pakankamai pinigų lėktuvo bilietui į Ukrainą. Pas senelį jis negrįš, Edis tik norėjo aplankyti mamos kapą: „ Noriu pasakyti, kad man viskas gerai, žinau tai ji mane sergėjo iš dangaus“, - ką pasakys jis jau  žinojo palikdamas Italiją. Su šia šalimi jis neatsisveikino, Edis pažadėjo sau dar grįžti į Siciliją ir džiaugtis čia gyvenančia laisve.