Vanduo

PS Angel – rūko mergelė, miglų dvasia, galima sakyti – šiemet pamatė pilką rūką, purviną. Galbūt pilkasis rūkas jos tamsioji pusė, o gal tiesiog šiemet niūru ir pilka.
Ar prisimeni Marno krantus rudenį – patižusią žolę ir keistą akmeninį namą ant kalno? Angel tada Storajai Brazilei pasakojo, kad tikriausiai nemyli Laukinio. Brazilė buvo nusiteikus filosofiškai, todėl nelabai protestavo – jai svarbiau buvo jos be-ga-li-nė meilė savąjam. Kaip tik tuo metu jos priėjo tą namą – ir Angel užsimanė skristi, gyventi! Brazilė vis vien nesidomėjo, tai Angel jai ir nesakė. Tada jos įėjo į rudenį – į storais raudonais lapais nuklotą parką – ir švietė saulė.
Kitą dieną tame parke saulė nešvietė, tvyrojo pilkas ruduo – šaltas. Laukinis perbraukė ranka jai nosį, pažiūrėjo į savo pirštus:
– You have water.
–I can‘t believe you are telling me this!
– But it’s beautiful. I like it.