Laisvė

Kai jis mane pirmą kartą pabučiavo, nesupratau, ką tai reiškė. Trumpam šmėstelėjo mintis, kad patikau jam, tačiau ją tuoj pasivijo kita, sakydama, kad tai neįmanoma. Aš negalėjau jam patikti. Aš niekam nepatikau.
Jis man taip pat nepatiko. Nepatiko, kaip apkabino. Nepatiko, kaip bučiavo. Kaip laikė mane už rankos. Kaip palydėjo namo. Po to jis man paskambino. Pasakė, kad jam buvo gera su manimi. O man nebuvo gera. Tačiau aš to nesakiau. Tylėjau. Ir sutikau jį dar kartą pamatyti.
Aš jam nieko nesakiau ir tada, kai jis užrakino kambario duris, kuriame buvom tik mudu. Nesakiau nė žodžio ir tada, kai jis lietė mano krūtinę. Rankomis... Lūpomis... Aš nieko nejutau. Aš jam nesipriešinau. O jis pasakė, kad myli mane.
Kaipgi jis galėjo mane mylėti visai manęs nepažinodamas? Jis nežinojo apie mane ničnieko. Jis nežinojo, ką jaučiu. Natūralu, nes ir aš to nežinojau. Jis mane pamažu prisijaukino. Vis apkabindamas. Pabučiuodamas. Suteikdamas man malonumą. Aš jam apatiškai atsakydavau tą patį, kai vėl išgirsdavau tą nieko vertą žodį „myliu“. Tada jis nusišypsodavo. Sakydavo daug gražių žodžių. Geriausia. Gražiausia. Mieliausia. Vienintelė.
O jis man nebuvo vienintelis. Eidama su juo gatve visada žiūrėdavau į nepasiekiamus vaikinus. Nepasiekiamus, nes jo rankaa visuomet gniauždavo manąją. Ir jis visuomet žingsniuodavo šalia. Greitai pripratau prie jo buvimo šalia. Tačiau niekada negalėjau priprasti prie minties, kad negaliu turėti to, ko noriu. Jog esu įkalinta tos rankos, įsikabinusios į mane. Tų tuščių žodžių, dalinamų man jo lūpomis.
Visuomet parėjusi viena namo savęs nekęsdavau. Kodėl negaliu pasakyti to, ką jaučiu. Kodėl esu priversta taip kentėti. Kodėl niekada nepasakau „ne“. Pasijusdavau kaip šiukšlė. Visa aprūkyta. Paliesta. Sutepta.
Vieną dieną nusprendžiau, jog man viso to gana. Norėjau laisvės. Norėjau vėl tapti žmogumi. Kad į mane vėl žiūrėtų kiti, o ne jis.
Kai jis išsitraukė cigaretę, aš pasakiau „ne“. Jis nereagavo. Aš prašiau jo nerūkyti, tačiau jam tai nerūpėjo. Juk niekam nerūpi, ką sako šiukšlės.
Prašiau jo negerti, o jis užsivertė alaus butelį.
Prašiau neliesti mano krūtinės. Prašiau nenurenginėti... Prašiau nemylėti manęs.
Pasakiau, kad noriu jį palikti. Tada jis apsipylė ašaromis. Nežinau, kodėl man jo pagailo. Aš jam ir vėl nusileidau. Ir vėl ilgą laiką kentėjau.
Jis užlipdavo ant manęs, o pasitenkinęs nulipdavo. Ir užmigdavo. O aš nieko nejausdavau, išskyrus skausmą. Mano širdis verkė.
Paprašiau jo nerūkyti, o jis vėl neklausė. Tada pirmą kartą jam sudaviau. Jis apsimetė, jog nesuprato, už ką. Ir supyko. Aš neatsiprašinėjau – neturėjau dėl ko. Kai pradėjau jį bučiuoti, jis vėl mane išprievartavo.
Suduodavau jam dažnokai. Tačiau tai nepadėjo. Ėmiau ant jo šaukti. Prieštarauti. O jis kartojo, jog myli. Aš jo nekenčiau. Nekenčiau iš visos širdies. Ir pykau už tai, jog jis mane žudo. Pamažu. Niekšiškai ir bjauriai.
„Palieku tave“, - ir vėl ašaros. Vėl gailestis. Ir vėl daug dienų kentėjimo. Pykimo. Neapykantos.
Mano kūnas pamažu seko. Jutau, kaip nykstu po truputį. Nebemiegojau naktimis. Negalėjau – visada prisisapnuodavo jis. Prievartautojas. Mano sielos žudikas.
Po metų kentėjimo sukaupiau visas jėgas ir pasiryžau nebepasiduoti gailesčiui. Jo ašaros manęs nebeveikė. Jis apsikabinęs mėgino mane prisitraukti prie savęs, tačiau ištrūkau iš jo glėbio. Jis dar kartojo, kad myli. Mano akys kažkodėl verkė, o siela buvo mirusi. Ištrūkimas iš jo glėbio man reiškė viską. Pajutau, jog esu laisva. Ir nors jis vijosi mane, nenorėdamas skirtis, jaučiausi nugalėjusi. Nugalėjusi save. Savo jausmus. Ir jį.
Akimirką jis mane prisivijo ir norėjo pagriebti mano ranką, tačiau aš buvau pasiruošusi. Smogiau jam kumščiu, ir jis pargriuvo. Ašarotu veidu jis žiūrėjo į mane ir prašė jo nepalikti. Tačiau jo akys man visada reiškė tą patį. Jo žvilgsnis visada mane prievartavo. Kiekvieną akimirką. Kiekvieną atodūsį.
Jis tiesė į mane rankas, kai aš iš rankinės išsitraukiau peilį ir smogiau. Ištraukusi ašmenis iš kraujuojančios žaizdos dūriau vėl. Dar kartą ir dar kartą. Už visus tuos kartus, kai mane prievartavo. Už kiekvieną prisilietimą. Už kiekvieną tuščią žodį.
Negirdėjau jo šauksmo. Automatišku judesiu pjausčiau jį peiliu. Jutau jo lipnų kraują ant savo rankų, ant veido. Kraujo buvo visur – ant drabužių, ant asfalto. Jis tekėjo iš žaizdų ir iš mano sielos.
Kai mano ranka sustojo, nieko nebemačiau pro kraują. Viskas aplink buvo raudona. Ir netikra. Ir viskas staiga pajuodavo.
Nubudau savo lovoje. Jo šalia nebuvo. Neužuodžiau tabako kvapo, nebemačiau tuščių butelių ant grindų. Nebejutau jo kvapo. Prievartautojo kvapo. Lyg jo čia niekad nebūtų buvę. Tačiau kaip?..
Skambutis į duris. Nedrąsiai priėjau ir pažvelgiau pro akutę. JIS. Sapnas? Pasitryniau akis. Taip, tikrai jis. Vis dar gyvas? O kaipgi tas trumpas laisvės šešėlio šmėkštelėjimas?...
Ne. Aš jam nepasiduosiu. Pakartosiu tai, ką regėjau sapne. Kur mano peilis? Virtuvėje jų nėra. Kur jie, po galais? Skambutis į duris. Kurgi peiliai? O šakutės? Virtuvėje nieko nėra. Nei įrankių, nei spintelių. Tuščias kambarys baltomis sienomis. Skambutis. Pravėriau duris. Žmogus baltu chalatu tiesia man padėklą su smirdančiu kotletu.
Laisvė.