Susupk mane į sidabrinio šilko gijas, paversk į milžinišką kokoną.
Susupk ir padėk vėjo delnuos.
Šukuos Tau vėjų rankos plaukus, kris ašaros iš dangaus.
Šoks lietsargiai praeiviams šokį.
Šok, mūza, bugi-bugi ant pečių, parodyk naują savo salto.
Aplodismentai iš akių, čiaukšėjimas iš mano delno.
Mintis įšoks į traukinį sveika, nes traukinys juk š******ų nelaukia.
Komposteryje sudūlės talonėlių dar viena karta.
Kvepės virtuvėj cinamonu, decibelai liesis iš pat lūpų.
Namai prisipildys svečių prakaito aitraus rūko.
Virpės man balso stygos gerklėje, užplūs jas cunamis karšto kraujo.
Tik šią dieną aš daugiausiai į metus tariu tą stebuklingą žodį: Ačiū!
Vėl kalendoriaus lapas krenta ant grindų, keliauja valandos į naują aukštą.
Mano kūnas sensta, o aš dar kupina jėgų, vėl laukiu savo sielos naujų metų.