Eik

Keistas nutikimas prasidėjo taip – ryte atsikėlęs pamačiau eiseną. Ji nesibaigiančia vora nuvingiavo tolyn už kalvų. Ramiai, pasivaikščiojimo žingsniu. Beje, pastebėjau besnt skubančių, jie lenkia kitus, romesni atsilieka, vienas kitas išsuka iš voros,  kiti prie jos, matau, prisijungia. Saulės apšviesta minia, skrybėlėmis, skaromis, spalvingais lietsargiais dangstosii nuo saulės. Paklausiau ar jie piligrimai. Atsakė keli: „Ne, ne visai“, „eik ir sužinosi“, o ilgaplaukis ilgšis buvo kalbesnis – „tikslus turime savyje, einame išsipildymo“ ir mostelėjo ranką priekin. Teoretikas, pagalvojau. Štai jau žengiu su jais, pasidairydamas, pasiklausydamas. Nejaučiu „tikslo savyje“. Prisigretinusi moterikė klausia ar nenorėčiau pamatyti jos paveikslų. Gerai, galiu. Tai buvo tie paveikslai su elniu, kūdra gulbėmis, kai kurie su porele. „Kičas“, „nesąmonė“, „dar atsiranda tokių terlionių“ girdžiu piktas praeinančių pastabas. Moterikė paklausė ar man patinka jos paveikslai. Atsakiau nesąs išmaningu vertintoju, bet gerai, kad ji kuria grožį. Ji galėtų man vieną paveikslą dovanoti, gal norėčiau. Tačiau aš bevelyčiau kelionei neapsikrauti. Vėliau mačiau besinešančių jos paveikslus. Įdomi bendrija. Šalia ėjo porelė. Jis visą laiką gyrėsi, kaip sutvarkė vieną, kaip viršininkai jo labai prašė, kaip jis padarė tai ko kiti negalėjo – pasibjaurėtinai daug. Ji klausė tylėdama. Vėliau mačiau jį ne kartą jau su kitais taip pat besiskeryčiojantį ir be perstojo kalbantį. Aišku, kartojo tą patį. Toks jo „tikslas savyje“.  Už kelių metrų priekyje linksmas šviesiaplaukis uždainavo. Kažkas sušvilpė. Skystokai bepritarė. Daina tilo ir nutilo. Per kelis žygeivius dešinėje ėjęs storuliukas aiškino - daina plagijuojant sugadinta ir „tonavimas“ buvo klaidingas. Įsiterpė pasipiktinusi gražuolė - nereikia čia vaizduoti baisaus muzikologo.   Dainininkas talentingas, pamatysite taps garsenybe. Tuo tarpu šviesiaplaukis leidosi aplenkiamas. Kitur ieškos pritariančio choro, pamaniau. Keliukas leidosi nuokalnėn slėnyje eisena mirguliavo, mat keliauninkai žargstė balas. Už balų pakilom į aukštą kalvą. Atsivėrė puikus nubanguojančių kalvų reginys. Smėlėtu keleliu vora leidosi į platų slėnį ir tolumoje įsuko į mišką. Nuostabu! Tai sakydamas užkalbinau ilgšį-teoretiką, o pokalbio pradžiai suabejojau ar visi einantys žino į kur einą. „Tai nesvarbu, gerbiamasai, “ (jis mane vadina gerbiamuoju, o aš į jį kreipiuosi Jūs) „svarbu ėjimas. Kitkas paaiškės savaime. “ Užsiminiau, kad čia esama visokių: vakar vieną apvogė, girdėjau apie priekabiaujantį sektantą, kai kurių žalingi įpročiai neapsiriboja rūkymu, esama ir ieškančių erotinių nuotykių. „Gerbiamasai, taip, visa tai yra visur. Gal girdėjote apie krizes? Jos, kalbu apie įvairių rūšių krizes, yra  sukrėtimai išpurtantys mūsų protus ir sielas - sąžines. Jeigu ne jos, be perstojo kvailėtume ir bjaurėtume. O iš ko krizės išauga? Kaip ligos, iš bakterijų, virusų – mažyčių ligų nešiotojų. Jūs, gerbiamasai, paminėjot keletą krizių nešiotojų. Jie, kaip bacilos visur pasiruošę laimėti, kai tik ras silpną organizmą. “ Tai bent! Pamaniau. Nesiryžau klausti apie jo tikslą todėl užvedžiau kalbą apie tai, kad štai einame vakarų link prieisime jūrą kelias baigsis, kas tada? Vieni suks kairėn, kiti dešinėn, juk taip? „Taip, gerbiamasai, o treti tiesiai bris per jūrą. Nekikenkite, bus ir tokių. Tai visuotinio pasirinkimo momentas (pasirinkimo krizė, jeigu Jums patinka), gerbiamasai. Visuotinio todėl, kad ir dabar Jūs galite pasukti į kairę ar į dešinę, ar tęsti eitynes su visais, o visuotinio pasirinkimo momentu jums ir visiems neišvengiamai teks pasirinkti? Taip visais laikais vyksta atsijojimai, gerbiamasai, visokie. “ Kaip sau norite, įdomiai tas teoretikas kalba. Neatlyžau – „pelai“ pasuks į dešinę, „miltai“ į kairę, bukagalviai prigers jūroje, o eidami toliau vis tiek pasieks jūron įtekančią plačią upę. „Miltai“ galės pasukti tik į kairę, o „pelai“ tik į dešinę ir abu į rytus – atgal! Sutikite – kvailokai išeina? „Klystate, gerbiamasai. Gete sakė amžinas tiktai kitimas, mokslu remdamiesi dabar sakytume – amžinas tiktai švytavimas (sukimasis yra jo rūšis). Vienakryptis judėjimas negali būti amžinas. Smėlio laikrodis pajėgia išmatuoti vieną laiko atkarpą, o švytuoklinis laikrodis, ciksi šimtmečius, kvarcinis taip pat. Taigi, jei šios eitynės vyks ratu, „mals“ jos labai ilgai“. Tiesiog apstulbau.