Iš tavęs ir į tave

Sparčiai vakarėjant nutarėme susikurti laužą. Liepsnos liežuviai laižė nakties nekaltybę. Vėjas glostė rasos lašus, pasėtus ežero krante.
- Šalta. Eime prie laužo, duok man ranką.
Tą akimirką susitiko mūsų rankos, akys. Kažkur tolumoje, girdėjau, kaip plaka jo širdis. O gal tai buvo mano
širdis?
- Žinai, kai grįžusi ėjai gatve, pagalvojau, kad man pasimaišė protas - buvai lyg deivė. Tavo balta balta suknelė plaikstėsi vėjyje. Plaukuose žaidė drugeliai. Akyse švietė saulė. Nešeisi pilną saują aviečių. Buvai tokia laiminga.
Tokia nuostabi, -
lyg deivė.
Švytėjai.
Tuomet supratau, kas yra
laimė...
Tiki manimi?
- Na taip, cha, deivė. Eime greičiau, draugai laukia.
Laužo ugnis kaitino ir migdė. Liūliavo motiniška lopšinė. Užmigai man ant kelių. Nemigau aš. Stebėjau žvaigždes ir tave. Saugojau tavo miegą ir sapnus, lyg lobį brangiausią.
Ugnis vis labiau liepsnojo. Liepsnojo ir mano siela.
Nakties kerai.
Tave,
tave kaip žvaigždę iš dangaus, nuskyniau ir įdėjau į savo skrynią, - kartu su tavaisiais sapnais. Jaučiau tavo kvėpavimą, širdies dūžius. Mintyse, lyg užstrigusi plokštelė, aidėjo tavo žodžiai. „Lyg deivė.” Vėl ir vėl.

Draugas man buvai. Kartu užaugom. Kartu ėjom į mokyklą. Po pamokų nešdavai mano kuprinę.
Kartu čiuožinėjom nuo kalniuko, pabėgę iš pamokų.
Kartu lakstėm po lietų.
Naktimis rinkom šviečiančius jonvabalius ir sudėję į stiklainį - lyg žibintą - skubėdami nešėmės namo.
Kartu ėjom vogti kaimyno raudonžandžių obuolių.
Ar meni, kai skubėjau į pirmąjį pasimatymą? O tu, įteikęs man bijūną, pasakei, jog jis neatėjo.
Ir tada tavim patikėjau.
Nuleidusi galvą, ašarotom akim, kiūtinau namo. Mano kavalierius su manimi daugiau nebekalbėjo. Tada jis manęs laukė!
  Ir tu manęs laukei - visada.
  Ir aš tavęs laukiau - visada.

Mano ranka nejučia pradėjo žaisti tavo plaukuose. Švelnumas kuteno delną. Tavo akyse būriau žvaigždėmis.
Laužas liepsnojo.
Kaitino tavo rankos. Tavo bučiniai degino lūpas, kaklą, rankas.
Ragavau meilę -
skonis, lyg aviečių...

Viskas iš tavęs ir į tave...