Odė mamai

Pamestinukė išpylė verdančią sriubąSau ant kelių. Skausmas atima balsą – ji neverks. Iš paskutinių jėgų šoks prieš veidrodį. Mama, jei kada nors sugalvosi grįžti, Tai parvežk man balerinos batelius. Balete, kaip kine, - viskas paprasta: Nutaisai aksominį veidą ir sieki žvaigždžių. Pantomimos menas nuostabus – tylėti, tik tylėti. Kai šokdama laikysiu rankas prie širdies, Žinoki, kad kasdien tavęs pasiilgstu. Jei žydraakių mergaičių ant scenos bus daug, Tu mane iš kojų randuotų ir pėdų basų atpažinki. Tavo dukra kalbėti nemoka. (šiandien šešioliktą kartą dėkojau mamai už gyvenimą)