man tas pats

Kaip uosis prie kelio palinkęs,
Linguoju tolyn gatvele,
O veidas nuo skausmo išbrinkęs,
Atspindi stikluose mane.

Aplinkui pašiepėliai žmonės išvirtę
Iš džiaugsmo sau trina rankas.
Ir nieko aplinkui daugiau nesimato-
Tas pats ir tas pats.

Ir žviegia balsai tarsi kiaulės besotės,
Ir trypia kažką vėl purve.
O purvinas kumštis, paleistas į nosį,
Man primena šiandien tave.

Ir tu kažkada taip maloniai skriaudei
Tą vargšą mažytį paukštelį.
Ir širdį išlupęs, išsišiepęs metei
Kaip šiukšlę panaudotą ant kelio.

Ir taip aš einu kaip benamis vaikelis,
Susigūžęs ir suspaudęs rankas.
Nors tu-marionetė, vargšas žmogelis,
Man neberūpi. Dabar man-tas pats.