Super Ginklas - 3 dalis

Profesorius prisuko bombos taimerį 48 valandom ir prisėdo prie stalo rašyti laiško. Pasiėmė popierios šmotą, plunksną ir pradėjo rašyti, mirkyti, lamdyti, plėšyti ir garsiai keiktis.

Po valandėlės trumpas laiškas buvo paruoštas siųsti rusams, adresuotas karvedžiui Dėdei Stiopai. Laiškelis bylojo:

„Aš sukūriau bombą pasinaudojęs jūsų amžinųjų priešų transkonfiguracinės moderacinės epitoplazminės machinacijos generatoriumi. Bomba sprogs po 47 valandų ir mirs visi, įskaitant jus. Aš noriu daug pinigų - nupirksiu kosminį laivą ir išskrisiu. O jūs vis tiek mirsit”.

Išsigando rusai, galvojo: „ką mums dabar daryti??? Reikia tą profesorių sugauti ir bombą deaktyvuoti. Nieko nebus - duosime pinigus, o jis ir taip visus susprogdins, o pats dar išsigelbės, niekšas!” Surengė rusai svarbią konferenciją, aptarti klausimams dėl Kšyštofo ir jo bombos „nukenksminimo”. Į sceną išėjo pats karvedys Dėdė Stiopa:

- Mieli tautiečiai, norėčiau pasveikinti visus su šia nesekme. Nuo mūsų priklauso viso pasaulio ateitis. Atėjo mūsų teismo diena. Visi žinote, jog šiandien 2029 metų rugpjūčio 29 diena. Po dviejų parų bomba žada sprogti. Ar mūsų vaikai dar turės progą nueiti į mokyklą? Ar mes dar galėsime taip nerūpestingai gyventi ir kvatotis, degindami močiučių kates? Ar mes išgyvensime tokio mąsto sprogimą? Ar mes atkursime žmonių civilizaciją? Ar atkursime miestus iš griuvėsių? Ar Dievas mus dar girdi? O gal Kšyštofas yra musų Dievas, mūsų visų gyvenimų teisėjas? Kas pirmas iš mūsų išvys šviesą? Ar višta ar kiaušinis? Ar jūs žinote atsakymus į šiuos klausimus? Aš jų nežinau. Ar yra čia toks drąsuolis kuris atsakys į manuosius klausymus? Į visos žmonijos klausymus?

- Aš nežinau, kodėl jūs nieko nežinot, aš neseniai apie tai sužinojau, - pats nieko nežinodamas sumelavo generolas. - Aš esu labai labai protingas, bet savo žiniomis nesidalinu. Tačiau galiu pasiūlyt išeitį - mūsų paskutinijį projektą. Tai tokie dideli skraidantys cepelinai (dirižabliai) - jie gali visą pastatą susprogindti, prie jo priskridę. Ir dar tokie tankai, kurie yra visai nematomi, bet kai pradeda šaudyti tai vėl pasidaro matomi. Ir tokie žmogeliukai, kurie visą dieną tik valgo, miega ir šika.

- Tebūnie! - ištiesęs magišką, bet dar neidentifikuotą skeptrą į orą sušuko Dėdė Stiopa. Visi, sėdėjusieji salėje atsistojo ir sudainavo Rusijos himną.

---

Kšyštofas nesitikėjo netikėto puolimo. Už lango matėsi milijardai lėtai skrodžiančių dangų milžinų cepelinų. „Gal čia Lietuviai mane puola?” - mintijo Kšyštofas. Staiga pasigirdo šūviai - tai nematomi tankai šaudo į verandos duris! Bėk, profesoriau!

Profesorius susinervino ir bėgo iš laboratorijos, pastūmęs niekuo dėtą asistentę Igrifiną. Jis puolė leistis laiptas žemyn į rūsį, kur buvo paslėpęs savo super greitą kšyšt-mobilį. Bet čia jam priešais rūsio liftą kelią pastojo maži šikantys žmogeliukai. Taip pat girdėjosi kažkokie keisti garsai - toks garsas kaip arkliai labai gretai bėgtų, bet ten buvo kažkokie trys jūreiviai, su jūreiviškomis tatuiruotėmis ir mantiruotėmis. Kšyštofas labai supanikavo ir gavo didelę dozę adrenalino. Jis nieko nepaisydamas puolė į liftą ir nuspaudė didelį žalią mygtuką „žemyn”. Liftas pajudėjo. Žemyn, į nežinią. Žžžžžich... Žžžžich... Žžžžžžich - kilo lemputės į viršų. Staiga pasigirdo trenksmas ir lifto lubos įlinko. Kažkas nukrito ant lifto. Ar tai maži šikantys žmogeliukai? „Ne... tai negali būti jie... aš fizikas, apskaičiavau, kad svoris turėtų būti minimum 200 kilogramų...” - jis buvo teisus. Tai tie trys jūreiviai. Jie pradėjo baladoti montiruotėmis ir taip po truputį kurtinti profesorių. Galiausiai lubos įlūžo. Liftas jau buvo labai arti sustojimo. Profesorius išsisukinėjo nuo jūreivių. Jis dar buvo užsisegęs tokį specialų turbo diržą, jis jam suteikė spec. galių. Vienas jūreivių metė peilį į profesorių, o profesorius jį laisvai sugavo ir metė atgal jūreiviui į galvą ir tas nuo smūgio net kelis metrus skrido.

Liftas sustojo. Profesorius neatsigręždamas bėgo prie kšyšt-mobilio. Bomba jis buvo paslėpęs po storu metalo sluoksniu ir prie jos priėjimo visai nebuvo. Taip niekas jos negalės rasti ir deaktyvuoti.
Dėl adrenalino ir panikos, profesorius visai nepastebėjo, kad jo požeminėse laboratorijose kažkas pasikeitė. Viskas buvo išvartyta, o daug asistentų nužudyta. Pilna kraujo ir kitokių skysčių.
Profesorius kšyštofas vieno mygtuko paspaudimu atidarė slaptąsias požeminio garažo duris ir greitai šoko į kšyšt-mobilį. Tas atomodifuzichujitatermometro ir super turbomaximageneratoriaus pagalba funkcianavo oro pagalvėmis ir buvo pakilęs nuo žemės gal pusę metro. Kažkas mašinos salone ar tai burzgėjo ar šnypė, neaišku buvo suprasti... Kšyštofas pagalvojo, kad gal benzinas pigus pripiltas, o mašinai nepatinka ir ji „perdžia”.

---

Požeminėse profesoriaus Kšyštofo laboratorijose tyliai tiksėjo bomba. 36. Nuo lubų lašėjo gelsvos gleivės ir rūgštys... Kažkas šnypė...

--

Laukite tęsinio...