Ten už upės (pabaiga)

Jau daug praėjo laiko, kai baigėsi karas. Viskas nusiramino, nusistovėjo tvarka, isitvirtino valdžia, sustiprėjo kolūkiai. Miestelyje ramu, nėra jokių įvykių nei nuotykių. Senės, kurios dar tebebuvo gyvos, neturi apie ką pliurpti. Vėl prisiminė Bronelę.
- Argi ne taip atsitiko, kaip sakėm. Nėra motinos, nėra ir „ženikų“. Ir iš veido nešpėtni ir gražiai siuva, bet neatsiranda, kad kas „ženytųsi“ ir gana.
- Aha. Akyse suseno. Kas ims, kai aplinkui tiek daug jaunų mergaičių užaugo?
- Jau sena merga ir tiek. Dar ir su vaiku.
- Tai jau tikrai nebejauna. Dar būtų kaip ir nieko, tik tiek, kad jau niekur nepritinka. Nei prie jaunų , nei prie senų.
- O kiek galėtų būti jai metų iš tikrųjų? 
- Gana greitai galima būtų suskaičiuot. Kai tėvai mirė, tai buvo gal kokių septyniolikos, gal ir daugiau. Paskui metai kaip siūt mokėsi, paskui kokius metus kitus iki rusų punkte dirbo, metai kaip užėjo rusai, trys metai prie vokiečių, dabar jau kiek metų ir vėl rusai. Bus koks trisdešimt ar su viršum. Dabar, sako, vėl prie pieno dirba.
Ne visai tiksliai buvo suskaičiuota. Bronelei nėra trisdešimties, bet ji savo metų neskaičiuoja. Paskutinius metus jos gyvenimas nusistovėjo. Viskas, kas blogiausia, jau praeityje, jokių pergyvenimų, niekas nedrumsčia ramybės. Kolūkyje įsisteigė pieno punktas ir Bronelė buvo pakviesta dirbti vedėja. Ji laiminga. Turi darbą, o po darbo lieka šiek tiek laiko ir prie siuvimo mašinos prisėsti. Almytė jau didelė, padeda prie ruošos, gerai mokosi . Pirmūnė.  Dabar Bronelės svajonė ir tikslas išleisti ją į mokslus.
Vieną rudens vakarą ji su Almyte truputį ilgiau užsibuvo prie žiburio. Bronelė turėjo darbo su siuvimu, o mergaitė ruošė pamokas. Už lango sode linksminosi stiprokas vėjas, žaidė slėpynių obels šakose ir barstė žemėn paskutinius lapus.
Vienu metu kažkas bilstelėjo gonkelėse ir girkštelėjo daromos priemenė durys. Bronelė pakėlė galvą nuo darbo ir sukluso. Jau ir visai aiškūs žingsniai artėjo prie durų. Stiprokas beldimas į duris...
- Prašom, - padėjo į šalį siuvinį Bronelė ir, neatitraukdama akių nuo durų, laukė, kas įeis.
- Labas vakaras, - pažįstamas, seniai girdėtas balsas.
- O, Dieve, Tomas,- spėjo šūktelėti Bronelė ir kitą akimirką ji jau Tomo glėbyje.
Sunku ištverti širdies skausmą, bet nelengviau - netikėtą džiaugsmą. Plūstelėjo karšta kraujo banga ir jai pasidarė silpna. Spengė ausyse, užtemo akys. Bet tik trumpam.
- Viešpatie! Ar tik ne sapnas? - ji tik tiek galėjo ištarti, - o, Dieve!
- Kaip gi tu gyveni, mano Bronele? - nemažiau jaudindamasis Tomas glaudė ją prie krūtinės. - Kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau...
- Aš tai aš, bet kaip tu? Kaip tu čia atsiradai? Kaip radai?
- Ar aš nežinau, kur tavęs ieškoti? Pasaulio krašte surasčiau.
- Nusirenk. Sėsk, pasakok. Bet ne, ne, ką aš čia. Einu pataisysiu, ką nors užkąsti, išvirsiu arbatos... Išalkęs tur būt ir sušąlęs? Lauke jau vėsu, - puldinėjo Bronelė, bet Tomas paėmė ją už rankos, pats atsisėdo ir pasisodino ją šalia svęs ant suolo.
- Niekur tu neik, viskas paskui, o dabar pasėdėkim šalia vienas kito minutėlę. Mums reikia pajust vienas kitą, kad įsitikintume, kas tai ne sapnas.
- O, Tomai, Tomai, kokia laimė tave matyt!
- O kas ta mergaitė? Tavo? Tai tu tur būt ištekėjusi? - staiga išsigando Tomas. Kaip tik to labiausiai jis visą laiką ir bijojo.
- Ne, ne, neištekėjusi, nusiramink, - ramino jį Bronelė. - Viską papasokosiu, viską paaiškinsiu. Pas mus irgi baisūs dalykai dėjosi. Buvo karas, žuvo žmonės. Keliais žodžiais visko neapsakysi, o ir apie tave norėčiau daugiau išgirsti. Išsipasakosim, išsišnekėsim. Juk liksi čia pas mus, ar ne?
- Reikės dar aplankyt artimuosius, giminaičius, bet pirmiausia pas tave skubėjau.
- Kaip gi tu gyvenai? Kaip ištvėrei tiek metų? Juk išvežė taip netikėtai... Ką valgei, kuo rengeisi? Kaip iškentėjai tokias šaltas Sibiro žiemas? Kodėl nedavei jokios žinios apie save?
- Aš nebuvau išvežtas į Sibirą. Mane teisė ir kalėjime sėdėjau Lietuvoje. Tik po teismo, kai mane nuteisė dvidešimt penkiems metams kalėti, išvežė į lagerį prie Kazachstano.
- Bet už ką tave nuteisė net tokiam ilgam laikui? Kuo tu nusikaltai?
- Kažkas įskundė,  kad čia gyvendamas ir bendraudamas su vietiniu jaunimu, šnipinėjau, rinkau žinias apie pogrindininkus ir perdavinėjau tuometinei valdžiai.
- Juk tai ne tiesa, ar ne?
- Žinoma netiesa. Baisus prasimanymas. Kas galėjo taip padaryt ir šiandien nesuprantu? Visi, su kuriais teko bendrauti, atrodo, buvo labai draugiški.
- Bet kaip tau pavyko ištrūkti? Kokiu būdu tu dabar laisvas? Juk nepraėjo  nuteisimo laikas?
- Mirė Stalinas, amnestija. Duok Die jam dangaus karalystę, kad sugalvojo padaryt vieną kartą tokį gerą darbą. Žinoma, galėjo numirt ir daug anksčiau. Nuo to būtų buvę tik geriau daugeliui, taip pat ir man.
- Gerai, kad nors dabar numirė. O tai galėjo dar gyvent ir gyvent. Ką jam padarytm? Patyrei tu nemažai vargo, bet vis tiks pat gražus tik žilų plaukų jau matosi.
- O tu tai tokia pat. Kokią palikau, tokią ir radau. Tau irgi teko nemažai pavargti. Rusai, karas...
- Ir tau teko prisikentėt lageriuose.
- Bet viskas baigėsi, aš vėl su tavim. Juk dar tebemylime vienas kitą?
- Žinoma. Tik jau daugiau niekada manęs nebepalik, o tai imsiu ir ištekėsiu, - nusijuokė Bronelė.
- Dabar jau aš čia ir niekam tavęs nebeatiduosiu.
- Ar pabūsi, ar jau tuoj pas artimuosius išvažiuosi?
- Norėčiau čia pas tave pasilikt visam laikui.
– Tai ir lik. Gimines ir vėliau aplankysi.Ryt iškūrensiu pirtį. Pailsėsi, sustiprėsi. Aš dirbu punkte, o laikui bėgant ir pats atrasi, ką veikti. Namas didelis, vietos daug, kad tik tau būtų gerai.
-  Čia pas tave gražu. . Bakūžėje neradau, teko žmonių klausti.
- Čia mano sesers sodyba. O ta mergaitė - vienos mano sesers dukra. Seserį vežė, o mergaitę vieną sergančią paliko. Aš atsivežiau ją pas save ir užauginau. Visas seseris išvežė...
-Visas tris tavo globėjas? Kaip tu ir išvėrei, netekus iškart tiek brangių žmonių? O kur jos atsidūrė?
- Neturiu jokių žinių.
- Negi žuvo?  - susimąstė Tomas. - Pirmieji trėmimai buvo itin žiaurūs. O gal dar sugrįš? Žiūrėk ir sulauksi kokią dieną... O mano gitara irgi matau tebelaukia manęs. Ar skambini kada nors?
- Retai... Paskambink, prisiminkim senus laikus... Po to pasišnekėsim, visa naktis ir visas gyvenimas prieš akis.
  Po vakarienės Almytė nuėjo miegoti ir, kai jie liko vieni, Tomas kažkaip iškilmingai pasakė:
- Jei likimas lėmė mums ir vėl susitikti, o svarbiausia, kad mes tebemylime vienas kitą, mums lieka vienas kelias - amžinai nebesiskirti, pasilikt kartu visą gyvenimą. Pradžioje bus sunku, aš ieškosiu darbo, nes mokykloje man tikrai nebus leista dirbti. Teistas. Bet mes pradėsime naują gyvenimą.
- Dabar kolūkio pirmininkas vienas iš tavo buvusių draugų. Bus galima su juo pasikalbėti, - prisiminė Bronelė.
- Atrodo, visi buvome draugais, bet galimas daiktas, kad kuris vienas iš jų mane ir įskundė. Dabar jau tas nebeturi reikšmės. Likau gyvas, esu su tavimi - tai ir yra atpildas už visus pažeminimus ir nuoskaudas. Viskas buvo seniai, viskas praėjo, mes likom ir dabar kursim savo gyvenimą.
Prigludę vienas prie kito, kaip du nuskriausti vaikai jie prasėdėjo iki aušros, pasiryžę sulig nauja diena, vienas kitą padrąsindami, pastiprindami, gydydami sielos skausmą dėl brangių žmonių netekties, dėl sugriauto gyvenimo ir apviltų lūkesčių, eiti dviese gyvenimo keliu.
Karo audrų ir dižiųjų suokalbių iškankinti žmonės, praėję visus pragaro moglius  klupo ir stojosi. Išvarginti ir pažeminti, bet nepalūžę dvasia  iš šukių lipdė savo gyvenimą, tiesėsi į ateitį, nors režimas ir stengėsi užgniaužti bet kokį laisvės siekį.
Naujų permainų vėjai žadino viltį...
Ką jie mums neša?