De profundis

Toks ilgas kelias nukeliautas –
Širdis norėtų pailsėt...
Jau varpos brandžiosios nupjautos
Neteks
Rytojaus sėt...

Praversiu tuoj nakties duris
Į slėnį amžinybės...
Bet klausimą turiu, kuris
Neduoda
Man ramybės.

Manieji pėdsakai kely –
Ir tiesūs, ir vingiuoti...
Štai ten – matau, kaip prieini,
Kaip ranką
Man paduodi.

Klampojau kasdienybės pelkes...
Taip, tu ėjai šalia manęs.
Klupau... Sakei man: „Kelkis! “
Vargus
Padėjai kęst.

Man širdį gniaužė ledo pirštai
Praradus, ką turėjau –
Neleidai man savęs užmiršti
Matau –
Šalia stovėjai.

Aš sutinku – ėjai kartu
Ir kelias sutrumpėjo...
Bet skausmo taurę aš – ne tu
Išgert
Tuomet turėjau.

Praradęs mylimą skendau
Kraupioj širdies dykynėj
Tik savo pėdas tematau –
Manęs
Tu išsigynei!

Tavęs, o Dieve, taip reikėjo!
Prakeikiau aklą dangų –
„Manai, ten tavo kojos ėjo?
Nešiau
Tave ant rankų…”