Tai, kas skamba kaip muzika. Nepakartojamas jausmas užplūstantis mane. Ir žodžiai skambantys galvoje. Tai garsas, kai krinta lietaus lašai. Tas jausmas, kai apglėbia jie mane. Ir niekas, niekas nepakeis man pasakos iš tų prisiminimų lobyno. Ir aš pakylu. Einu. Tik kur? Į amžinybę? Į pragarą? Į rojų? Nežinau net pats, bet tai net nesvarbu. Juk žodžiams laisvės ir nereikia. Tiesiog keliaut... Tolyn... Tolyn... Į užmirštą pasaulį. To, kurio aš niekada daugiau neatsiminsiu...