Pasaulis, kurį sukūriau...

  Pasaulis, kurį sukūriau. Jo nebeliko. Ir žmonės nuėjo tolyn. Aš likau stovėti ant bedugnės krašto, taip kaip ąžuolas pakraštyje pievos. Toks vienišas, o kartu toks galingas. Praeis lietus. Ir žemė taps pasakiškai graži. O ar aš išdrįsiu pasitraukti nuo tos bedugnės? Ar galima žengti žingsnį ir skrieti į tą upę, kuri yra pragaro ugnies žemėje? Tikriausia vėl pritrūksiu drąsos.
  Užsimerkiu ir vėl nuskrieju: atminties prakeiktais keliais. Tu man pasakei, ką reiškia gyventi. Bet gyvenimo tu neparodei...
  Ir suvokiau, kad vaikystės aš neturėjau. Kodėl? Neklausk, vis tiek aš nežinau. Nežinau, ką reiškia būt laimingam. Nežinau, ką reiškia pirmoji meilė. Nežinau, ką reiškia bučinys.
  Pagaliau aš jaučiu skrydį ir matau artėjančią upę. Akmenys... Aš sudūžtu į juos. Mano gabalėliai primena akmenis...
  Galbūt kada nors tu surinksi juos, kaip prisiminimą. Bet manęs jau nebus. Aš atėjau į beprotybę, tam, kad atrasčiau save...