Prisiminimas

-Kur eini? - prieš įeidamas pro duris, į jį atsigręžė kailiniuotis. Paulius gūžtelėjo pečiais. Jis tik žinojo, kad išeina. Šviesos pluoštas išnyko už uždaromų durų ir jis nužigsniavo viena ranka liesdamas šaltą sieną. Iš jos sklido kažkokie prislopinti muzikiniai garsai. Koridoriaus oras atrodė dar šaltesnis nei prieš tai ir Paulių nupurtė drebulys. Apie nieką negalvodamas jis slinko į šviesą- už posūkio koridoriuje tebedegė lempos. Bet staiga tolygius jo žingsnius sutrukdė kažkas sukrečiančio. Pelėsių kvapas, gal šilumą sugeriančios grindys, o gal dar kažkas, padarė kai ką neįmanomo... Iš pradžių tai truko tik akimirką ir jis pagalvojo apie Adelę. Trumpai perkratė jų istoriją galvoje, bandydamas prisiartinti ką tik dingusią mintį, bet nieko neįvyko. Joks prisiminimas nesugrąžino tik ką nusmelkusio jausmo- tai buvo ne Adelė, o kažkas visai kitas. Jis pakėlė žvilgsnį į priekį ir beveik prisiglaudė prie sienos. Artėjanti šviesa pradėjo akinti. Vėl! Šįkart jis suspėjo. Pelėsių, šviesos ir garsų už sienos trejybė stebuklingai susijungė vienoje erdvėje. Blykstelėjusi praeities kopija  prišaukė kūdikio verksmą. Jis pratrūko tik išsiveržęs iš gimdos, pirmą kartą įkvėpdamas oro ir pajusdamas, kad gali skleisti garsą, pirmą kart tame ore praverdamas akis. Aplink jį esančios būtybės kalbėjo, bet jis girdėjo ne žodžius. Jo akys buvo per naujos ir per daug pripratusios prie tamsos, kad galėtų įžvelgti jį supusiųjų veidus, bet jis nepaprastai gerai jautė. Nepertraukiamą, nepajudinamą abejingumą: drėgna patalpa lėtai judančių žmonių, jie sukiojosi aplink kažką veikdami ir kartais niūniavo pagal iš netoli sklindančią melodiją. Lyg žuvis, išmesta ant kranto, jis muistėsi kažkieno rankose. Jis gimė. Ir net minkštai įsuptas ir paguldytas po šildančiu stiklu jis negalėjo nustoti verkęs. Kažko, kas iš jo buvo negrąžinamai atimta.