***

Aš nespėjau bėgti paskui tave,
tuo žarijų keliu, man skaudėjo,
judėjai per greit, guodžiau save,
bet tai nekeitė fakto, man reikėjo
vytis tave, nors guminiai batai ir lipo
prie pado,  o bėgti be jų buvo baisu,
todėl šokau į šoną ir laukiau, kol, gal,
žarijos atvės ir man bus beveik malonu,
straksėti vėl pas tave, į namus, atgal į praeitį,
kai mums buvo gera kartu. Nebelikus prisiminimų
gražių, atėjo lietus, ir atvėso - kelias žarijų,
kuriuo aš ir vėl bėgau paskui tave, be reikalo,
tu jau buvai per toli, matyt meile buvo silpna,
ir skausmo bijojau per smarkiai, tik žinok, niekada,
nesigailėsiu to, nes bent praeitis,
visada man primins, kad būna geriau,
negu šiandien, o kelias žarijų man tiesiog per kaitrus,
aš jam šitoks mielas, o man jis toks atšiaurus.