Narkomanės išpažintis

Mano vardas Giedrė. Vartojau narkotikus, pagamintus iš aguonų. Nuo penkiolikos metų ėmiau rūkyti cigaretes. Stiprų emocinį sukrėtimą patyriau išsiskyrus tėvams. Prasidėjo depresija, buvau paguldyta į ligoninę. Po metų vėl ėmiau jaustis blogai, ypač rytais. Nerasdama atsako į savo jausmus, meilę, ėmiau po truputį ieškoti paguodos. Atradau opiumą. Kaip jį išgauti, perskaičiau knygoje. Tai buvo mano paguoda, o mano mamai – šokas, pamačius darže supjaustytas aguonas.

Narkotikai vėliau tapo ir mano šeimos problema. Vartojome “chanką” abu – ir vyras, ir aš. Kai susitikome, jis jau vartojo kelerius metus, tačiau vartojimo metų kiekis neturi reikšmės priklausyti nuo narkotikų. Jautėme abu, kad reikia keistis, tačiau pritrūkome ryžto. Vyras pateko į kalėjimą, o aš nenustojau vartoti. Narkotikai jau buvo užėmę pagrindinę vietą mano gyvenime.

Ėmiau leistis namų sąlygom pagamintą heroiną. Pabandžiusi šio “netikro” narkotiko, išmokau pasigaminti jį pati. Aišku, dabar reikėjo visus reagentus susigraibyti pačiai, ir neretai tekdavo panaudoti visą savo išradingumą. Kai po vieno iš pirmųjų nepavykusio gaminimo virtuvės lubos iš baltų pavirto juodomis, aš ne juokais išsigandau. Laukiau “pirties”, tačiau namiškiai tylėjo. Atsiguliau į ligoninę turėdama viltį ten atprasti, nes kiek kartų bandžiau “nulipti” pati, tiek kartų nepasisekė. Bandžiau keisti narkotikų rūšį, bet pasikeisdavo vaistų pavadinimai, o narkomanija likdavo. Išėjusi iš ligoninės, kurį laiką neliečiau narkotikų, bet greitai “atsisėdau” porai metų – iki  naujo atsigulimo į “durkę”. Gydė nuo depresijos. Man tai buvo dingstis vėl susisrasti narkotikų dar būnant ligoninėje. Net ir griežtas režimas nepadėjo.

Ėmiau vartoti pasislėpdama ir darbe, kuris man buvo surastas vos tik išėjau iš ligoninės. Jis buvo lengvas ir nereikalavo dėmesio koncentracijos, o turiningesnio atsisakiau. Turėjau rimtą priežastį – man reikėjo kuo daugiau laisvo laiko ieškoti narkotikų.

Vienu metu pajutau, jog ilgiuosi reikmenų – švirkšto, adatos, paties gaminimo, o ne narkotikų poveikio. Pasižadėjau nebeliesti švirkšto ir nepajutau, kaip jis vėl atsidūrė mano rankoje. Eidama pirkti “kaifo”, nejučiomis pradėjau melstis: “Dieve, neduok man... ”

Trauka narkotikams dar ilgai svaidė mane kaip tinkama. Vis dar turėjau vilties, kad pavyks susitvarkyti pačiai, tęsiau nelygią dvikovą, skųsdamasi artimiesiems savo bejėgiškumu. Kai paskutinį kartą kreipiausi į gydytojus pagalbos, jaučiausi sutrikusi, nusivylusi, be meilės, tačiau nenugalėta. Išėjusi iš ligoninės pasijutau lyg būčiau išspirta. Emocinę būseną sustiprino fizinis skausmas, nes nuo daugybės injekcijų negalėjau miegoti ant nugaros. Gerai, jei iš viso pavykdavo užmigti. Būdavo, naktį miegas dingdavo, ir visas laikas praslinkdavo mėginant prisiminti, kas gi turi atsitikti, kai tamsoje užsimerki. Skausmingai jaučiau sielos nuovargį ir fizinį išsekimą.

Kur pradingdavo diena? Viskas judėjo “aš susitvarkysiu” linkme, tačąiau paaiškėdavo, kad toliau nuo vakar nebuvau pajudėjusi. Sunku buvo patikėti, kad ateis toks laikas, kai manęs nebekankins įkyrios mintys apie narkotikų įsigijimą, nes normalios savijautos nebegalėjau įsivaizduoti. Negalėjau rasti savyje jėgų, o reikiamos pagalbos niekas nesuteikė. Aš norėjau iš tikrųjų keistis. Tačiau nežinojau, nuo ko pradėti., o pasijutusi vieniša, vėl nueidavau pas senus draugus. Kartą aiškiai suvokiau, jog tas bendravimas – netikra draugystė, ir vienatvės jausmas nau nepalikdavo manęs nuėjus pas juos.

Rytais jausdavau nenumaldomą silpnumą. Jis neleisdavo atsikelti. Pamačiau, jog visiškai nepajėgiu atsispirti narkotikų traukai. Pripažinusi savo bejėgiškumą, pajutau, jog egzistuoja galingesnė už mane, globojanti jėga. Iš pradžių negalėjau suvokti Dievo. Nemačiau, negalėjau Jo niekur rasti. Prašiau pagalbos ir sulaukdavau jos, tačiau ir tada neatsisakiau narkotikų. Nustojusi vartoti, stengiausi kuo ilgiau susilaikyti nuo jų. Meldžiausi, prašydama šito. Kartais ir malda nepadėdavo, ir aš pasijausdavau taip blogai, kad galėdavau atkristi. Klaupiausi, maldavau pasigailėjimo, ir tuomet supratau: šauktis pagalbos nepakanka, kad būtum išgelbėta.

Pamačiau, kad neturiu ko prarasti. Atvėrusi širdį, pajutau Dievo gailestingumą ir gerumą. Supratau, kad visur aš ieškojau vieno – Dievo. Su Aukščiausiojo pagalba sugebėjau pažvelgti į save iš šalies ir pamačiau, kokia buvau egoistė. Egoizmas iškvietė narkomaniją, jai atsikrausčius jie puikiai sugyveno. Ego keldavo nepasitenkinimo pasauliu scenas, o narkomanija skandalingai gindavo užgautus jausmus. Ambicijos užimdavo kategoriškas pozicijas, o manija su prievarta tuo tarpu sukeldavo fejerverkus. Blaiviam protui būdavo liepiama pasišalinti, o užtemdyta sąmonė likdavo stebėtoja. Į blaivaus proto paliktą vietą susikraustė baimė su didelėm akim.

Stengiausi atitraukti dėmesį, sukoncentruotą vien į save. Artimiausi žmonės, mama ir močiutė, mane visada rėmė ir gelbėjo. Nors reikėjo ir pačiai stengtis, tačiau pasiryžau palengvinti jų gyvenimą. Vis dažnaiu palygindma jų išgyvenimus su savo “nelaimėm ir vargais”, pajusdavau palengvėjimą. Iš močiutės, ilgametės tremtinės ir kalinės, negirdėjau žodžių “buvo sunku”, o tik “buvo gerai”. Mamai tekdavo atlaikyti milicininkų atakas ir neišeiti iš proto, kai aš dingdavau keliems mėnesiams.

Mokiausi paklusnumo. Pajusdavau didžiulį palengvėjimą, kai pavykdavo su Dievo pagalba išsiveržti iš aklino minčių rato, ir tos minutės buvo jėga, sugrąžininti man dvasios pusiausvyrą. Įaudrinta viazduotė virė, šuoliavo įvairiausi vaizdai, pralėkdavo sūkuriuose su narkotikais susijusios įsivaizduotos ar anksčiau išgyventos akimirkos. Kontrastas buvo nejudrus kūnas, prakaituotas ir maudžiantis, nebegalintis bėgti paskui kurį nors iš viliojančių vaizinių, kad įgyvendintum jį tikrovėje.

Pradėjau vaduotis iš gniažtų, laikiusių mane penkerius metus. Nevartoju narkotikų jau ketverius metus ir žinau, kad, vieną kartą neatsispyrusi jų traukai, sugrįžčiau prie narkomanijos. Kaip atlyginimas už kantrybę buvo kelionė į užsienį. Sugrįžo ir pasitikėjimas. Išvykstant į kelionę, ėjo šeštas mėnuo, kai mečiau rūkyti.

Netrukus kitame mieste teko dalyvauti anglų kalbos pratybose. Ant sienos skaičiau angliškus užrašus, ir vienas jų bylojo kažką nesuprantama. Neaiškus buvo vienas žodis, ir jo reikšmę radau žodyne, kai grįžau namo. “Nesuvaldomas, sunkiai kontroliuojamas”. Su žodžiu “gyvenimas” jie sudarė kontrastą, kuris iškart prikaustė mano dėmesį. Pajutau tokį vėliau daug kartų patirtą jausmą – lyg kojos būtų su slidėm, kurios patekusios į vėžes, pradeda pamažu slysti. Visas angliškas užrašas su numeriu “vienas” skelbė žodžius, skirtus  m a n. Taip susipažinau su programa, pasaulyje žinoma Anoniminių Alkoholikų pavadinimu. Skaičiau tuos užašus ne sykį. Ir mane pakaitom varstė jau pažįstamas drebulys ir džiaugsmas, kol galų gale abu pojūčiai  susliejo į vieną. M a n o  gyvenimas buvo sunkiai suvaldomas ir nekontroliuojamas, ir toks jis tapo dėl mano bejėgiškumo.

Dažnai susimąstydavau: reikia pasikrikštyti. Netrukus buvau pakrikštyta. Vilniuje tą dieną pirmąkart pasnigo. Sužinojusi, kad mūsų mieste yra Anoniminių Alkoholikų draugija, nuėjau į jos narių susirinkimą. Alkoholikai pasakojo, kad yra vartoję narkotikų, kaip kad aš – alkoholio. Susipažinau su draugijos nariais, buvo malonu su  jais bendrauti. Tačiau nesijaučiau jų tarpe “sava”.

Vėliau pasitaikė proga išgerti, ir aš gėriau, manydama, kad galiu atsipalaiduoti... Net nepajutau, kad svaiginuos diena po dienos. Į artimųjų patarimą liautis atrėžiau, kad turiu teisę daryti, ką noriu. Po kelių savaičių pamačiau, kad prieš mane veriasi liūnas, kad atsidursiu tuose pat gniaužtuose, nes alkoholis, kaip ir kiti narkotikai – atima jėgas priešintis jam. Susikaupiau, maldavau sugrįžimo į normalauas gyvenimo vėžes. Per radiją išklausiau sekmadienines mišias ir pajutau stiprų norą nueiti į bažnyčią. Graužė sąžinė, slėgė baisūs prisiminimai. Kokia buvo laimė, kai kunigas suteikė man šventą Komuniją... Įvyko stebuklas, ir aš išėjau iš bažnyčios lengva siela, be gėdos ir baimės širdyje. Visa tai buvo panaikinta! Aiškiai mačiau savo klaidas, tačiau supratau, jog neturiu graužtis, o turiu atlyginti, kur tik įmanoma, kitiems padarytą žalą. Pamačiau ir savo būdo trūkumus – ūmumą, nuotaikos nepastovumą, poelgių beatodairiškumą. Darbo daug. Ruošiuosi jam – kad Dievas galėtų ištaisyti mano ydas. Jis gali – jei tik aš to norėsiu.