01.31 - Melancholiška popietė.

Sausis baigia suskaičiuoti dienas. Neįprastai melancholiška šeštadienio popietė. Namuose. Kava priverčia sustoti šiame negailestingame pasauly. Pažvelgiu pro langą. Žydra susimaišo su balta ir dingsta už horizonto. Dangus giedras giedras, išskyrus protarpiais dideles baltas „plunksnas“. Lyg nepastebimai švelniai po truputį kristų. Toli matėsi maži maži namai. Iš jų kaminų kilo dūmai. Kaip šalta. Ir nors labiau prie širdies vasarą, jos karštos ir nerūperstingos dienos, bet šiuo metu atrodė lyg viso pasaulio laikrodis būtų sustojęs tokiai gražiai akimirkai. Artėjant žvilgsniu, matėsi didelis kalnas ir sniegu žemyn bečiuožiantys vaikai. Mėgaujasi žiemos malonumais. Primena vaikystę kaime. Kaip buvo gera dalintis įspūdžiais močiutės troboje po čiuožinėjimo nuo kalno. Kiek džiaugsmo buvo išgyventa tomis trumpomis mokyklos atostogų dienomis kartu su pusbroliais ir pusseserėmis. Jaunystė neamžina. O dabar? Kaip pasikeitė santykiai. Lieka prisiminimai, bet ir požiūris į juos priklauso nuo santyko su dabartine realybe. Grįžtu nuo prisiminimų prie lango. Balta, balta. Dar arčiau pažvelgęs artimiausių kaimynų namus, kiemus, takelius, medžius. Plikos juodos šakos. Ir maži paukšteliai. Ir supranti, koks laikinas ir kaip greitai sukasi šis beprotiškas pasaulis. Kaip norėčiau, kad pradėtų snigti? Juk kartais reikia tiek nedaug, kad suprastum gamtos ar gyvenimo grožį.