„Depresionizmas“

Be tabuliacijos atriektame pirmąjam formate nuo kampo kairio,
šviesų absorbcija kankina Kinišką puoduką juodą, o jo manymu, besideginantis jis įtiks patronui lempos, nes praeita savaitę jis padarė gėdą stalui, smėlėto džemperio iliuminacija padvelkusi kvapu, kurį du elfai eksperimentuodami atrado itrynę maisto papildus į cinkuotą raktų pakabuką...
Drąsiausam baigus, atsiverė žemyno apatinė fragmentė inspiruojanti baląstą, o ten tik telefonas vairuoja žinutes atidžiai, nes patekęs į nuobodumą, susigundęs kalbų su magnex ir išprotėjusiu raudonu žiebtuvėliu, kurie vynioja laikraščius ir nepasako bukletui kur jo tėvai - rizikuoja, o cukrinė, sustojusi per viduri šitų dviejų, pieštukais spalvina kombinacijos veliavą...
Dabar yra didžiausias persimetimas į kitą antipoligono dalį,
svarbiausa pakraščiu kad nepaslystume į linoliaumo jūrą,
nes savaitei išpardavus dienas oligarchams, jie dar laukia atimti mano knygutę su mėnesiais ir nykštukiniais akrais užrašams
ir dviem rėmeliam neturiu paklodės, kad uždengčiau, nes susiglaudę jie žingsniuoja arijas...
Prašau taip stipriai nenublokšti prie paskutiniojo pozicijų kokteilio,
nes jame romanizuojasi nuo saulės akiniai, kuriuos funktorium palaikė ištvirkėlės šukos, vis deklamuojančios šešiolika dulkių prie aukštų dažnių ir su mažom sūpynėm supančios balzamą nuo plaukų,
taip stalas mano inspiruojantis kvartetą, realybė mėtosi ant mano stalo keturių kampų...