Ten už upės (tęsinys)

Po karo kūrėsi kolūkiai. Ūkininkai mažino bandas, skerdė galvijus mėsai, kad mažiau reikėtų atiduot kolūkui. Visai sumažėjo pieno, likvidavosi ir punktas. Bronelė liko be darbo, teko imtis siuvimo.
  Kaip labai jai pravertė Petro padovanota siuvimo mašina. Iš karto pasiuvo vienai, kitai kaimynei, paskui ir tolimenių mistelių moterims. Toliau atveždavo darbo iš kaimų ir aplinkinių kolūkių. Tur būt teisingai sakoma: „kokie bebūtų laikai, karai, perversmai, žmonėms pavalgyt ir apsirengt visada reikia“. Kur nutvėrusios gabalėlį pirktinio audeklo, arba iš pačių austų drobės rietimų ar vilnonio milo, žmonės siūdinosi kasdienius ir šventadienius viršutinius ar apatinius drabužius, patalynę. Moka tuo, kas ką turi. Atveža kiaušinių, lašinių, mėsos, skerstuvių, net miltų.
Taip ir verčiasi Bronelė. Nors vietos mažai darbui dirbti, bet atsitiko dar viena bėda - prakiuro stogas. Užlipusi ant stogo užkamšė skylę lentgaliais, vantom, bet kas iš to? Kol mažas lietus dar nieko, bet kai tik stipresnis  - ir prilyja. Uždengus stogą dar būtų galima gyventi, bet nėra iš ko. Bronelė verkia, o kaimynų močiutė ramina:
- Žinai ką, vaikeli, nueik tu  pas apylinkės pirmininką. Pasiskųsk, paverk ir paprašyk, kad leistų tave gyventi į Pranutės namus. Vis tiek tušti stovi, niekam nereikalingi. Ne į svetimą vietą, į tikros sesers sodybą. Papasakok, kaip tau sunku su mažu vaiku, kaip vargsti. Gal sugraudinsi širdį? Visi sako, kad neblogas žmogus. Daug kam padėjo.
Bronelė taip ir padarė. Vieną ankstų rytą, palikusi Almytę su močiute, ji nuėjo į apylinkę. Radusi pirmininką, ji ir išdėjo visas savo bėdas. Verkt neverkė, bet balsas drebėjo. Pirmą kartą gyvenime jai teko prašyti.
Pirmininkas išklausė, patylėjo.
- Jeigu taip į kokį tuščią žydų namą, aš pats įleisčiau, bet jeigu tu nori tos sodybos, tai teks tartis su kolūkio pirmininku. Dabar jau ir namas ir ta žemė prie jo kolūkiui priklauso. Kalbėk su juo, - pasakė jis pagalvojęs.
- O kur jį galėčiau rasti? - jau drąsiau paklausė Bronelė.
- Šiaip tai čia, apylinkėje, tik tiek, kad mažai kada čia pasirodo. Gal namuose greičiau jį pamatysi?
  Sužinojusi, kur pirmininkas gyvena, Bronelė ir nuėjo pas jį. Nors metas ankstyvas, tačiau duris rado užrakintas. Nuėjo per pietus - nėra. Taip ji vaikščiojo kelias dienas iš eilės, kol vieną rytmetį sutiko jau beišeinantį.
- Na, ką pasakysi? Tiktai greitai, nes labai neturiu laiko, - griežtokai paklausė.
Bronelei vėl teko viską paaiškinti, tik kai reikėjo greitai, tai daug ką pamiršo, ką buvo pasiruošusi pasakyti.
- Ar tai tas gražus namas, kur už upės? O kodėl būtent ten?
- Čia gyveno tikra mano seuo. Išvežė anais metais, - teko prisipažinti.
- Vadinasi buožės? - numykė sau pirmininkas. - Matai, aš čia ne vietinis, ne viską dar žinau. Reikia apžiūrėti, ar iš tikrųjų tuščias. Reikia paklaust kolūkiečių. Gal iš jų kas pretenduoja? Ateik už kelių dienų, pamatysim.
Bronelė vis vaikšto ryte vakare, ryte vakare ir vis pirmininko neranda. „ Įdomu, kaip tas žmogus gyvena? Kada jis valgo, kada miega? Niekada negali jo rasti. Šiaip pažiūrėt - kaip visi žmonės. Nieko sau iš veido. Nesenas dar, bet ir ne jaunuolis. Gali būti virš trisdešimties. Aukštas, tiesus, pakirptas „ ežiuku“, panosėje nedideli ūsiukai. Žvilgsnis skvarbus, beveik piktas.
Kai tvėrėsi kolūkis, niekas nenorėjo eiti į pirmininkus. O kai iš savo pačių neatsirado, tai rajonas atsiuntė patikimą žmogų, partinį. Jis jau kokie keturi metai kaip našlys. Žmona gimdydama mirė, neišgyveno ir kūdikis. Skiriamas į pirmininkus neprieštaravo, net džiaugėsi, kad pagaliau galės dingti iš tų vietų, kur patyrė tokią skaudžią netektį.
- Toks grubus, piktas ir turbūt nieko nebus. Be reikalo tik vaikštau, - svarstė Bronelė, bet ir toliau vaikščiojo, kol vieną ankstų rytą pagaliau ir vėl jį sutiko. Nelaukdamas, kol Bronelė ką pasakys, pats pradėjo kalbą:
- Buvau, mačiau, kalbėjau. Namas tikrai tuščias tik gerokai apleistas. Nemažai teks pasidarbuot, jei norėsi ten gyvent. Norėčiau pamatyt, kaip dabar gyveni. Ar iš tikrųjų jau taip blogai, kaip man dejuoji? Ar tik nemeluoji?
- Nė kiek nemeluoju. Kaip galėčiau? Tik iš didžiausios bėdos drįstu prašyti.
- Pamatysim. O dabar aš einu.
- Draugas pirmininke, ar negalėtumėt dabar užsukti į miestelį? - įsidrąsino Bronelė. - Jus taip sunku rasti. Aš čia bevaikščiodama  takus numyniau ir vaiką turiu ieškoti kam palikti. Visiems nusibodau ir jums taip pat. Čia visai netoli, turi gi kas nors kelią parodyti. Be manęs vistiek nerasit.
- Na, ką čia su tavim padarysi? - trumpai pagalvojęs nusileido pirmininkas. - Gal taip net geriau? Vienas reikalas bus atliktas. Vistiek tu nuo manęs neatstosi. Eime. Sparčiai eidami jie netruko ateiti. Bronele kiek paėjusi į priekį sustojo prie vartelių.
- Čia, pirmininke, prašom užeit, - pakvietė Bronelė.
Įėjęs į kiemą ir užvertęs galvą apžiūrėjo stogą. Kai ėjo vidun, reikėjo gerai pasilenkti, kad neužkliūtų už staktos, o kambarėlyje beveik siekė lubas. Trumpai apsižvalgęs, pasisukiojęs, nelaukdamas, kol bus pakviestas, sėdosi ant kėdės prie stalo ir uždėjo koją ant kojos.
- Ankšta čia pas tave. Kas teisybė, tas teisybė. O iš ko gyvenat? Kur dirba vyras?
- Aš neturiu vyro, esu netekėjus, gyvenu viena, - prisipažino Bronelė. - Moku siūti, iš to ir gyvenu.
- Vadinasi vieniša. „Ir koks idiotas paliko merginą su vaiku“ - pagalvojo, o garsiai paklausė, - ar seniai čia gyveni?
- Nuo pat gimimo. Kitur niekur neteko gyventi.
- Ar tai čia ir viskas, ką turi? Tik tas kambarėlis?
- Yra dar kamaraitė anoje pusėje, kur miegam. Ten kaip tik ir prakiuro stogas.
- Parodyk.
Kai atidarė duris - vaizdas visai liūdnas. Naktį buvo lyta. Ant stalelio bliūdas, ant grindų medinis kibiriukas pastatytas. Prilašėję šiek tiek rudo vandens. Dar ir dabar nuo lubų paptelėjo keli vandens lašai.
Grįžęs pirmininkas vėl atsisėdo į tą pačią kėdę.
- Gal pirmininkas išgersit arbatos stiklinę? - pasiūlė Bronelė, kai jis susimąstęs sėdėjo ir tylėjo.
- Gerai, išgersiu, - mielai sutiko. - Moki gitara skambint? - susidomėjo, tik dabar pamatęs gitarą ant sienos.
- Šiek tiek, - ir padėjo arbatą, cukrų, uogienę ant stalo. - Prašom.
Išgėręs porą puodelių, pirmininkas pakilo, bet vėl atsisėdo ir paklausė:
- Popieriaus ir rašalo turi? Tai sėsk ir rašyk pareiškimą. Pirmadienį susirinkimas. Svarstysim. Jei niekas nepasikeitė ir tas namas niekam nereikalingas, gal ir įleisim tave. Bet tik į namą. Visi kiti ūkiški pastatai liks kolūkiui. Nebent malkinė, pastogė malkom žiemai susikrauti gali likti tau. Ūkinių pastatų gali prireikti kolūkiui, kai nuimsime derlių.