Atvirumas su saule

Rašau iš pareigos? Kažko verčiamas? Ne, rašau dėl savęs. Dėl naudos sau. Aš myliu save. Viską darau dėl savęs. Ir dar rašau, kad mane suprastum. Kad suprastum mano kvailas žinutes. Kad žinotum ką aš galvoju. Kad aš nebūčiau paslaptingas. Ar tai nuoširdumas? Ar aš nenuoširdus? Aš atviras ar ne? Dvi naktis iš eilės apie tave galvoju. Ir visą dieną su tavim bendrauju. Aš visą parą mintimis su tavimi. Ir dar aš laimingas, kad turiu tavo nuotrauką. Kada tik noriu, tada galiu pažiūrėti į tave. Kiek kartų šiandien žiūrėjau? Nežinau. Gal penkis, gal šešis, septynis, aštuonis... Sunkiausia būna kai tu rasai be šypsenos. Būna daugtaškis... Tada galvoju, ko tu nesišypsai, ko tau liūdna. Ir tada ir man būna sunku... Bet kai atsiranda šypsena. Tada aš šypsausi. Kartais tyliai suprunkščiu. Ir tada būna lengva. Tada viskas paprasta ir gera. Ir dar sunku būna uždavinėti tau klausimus. Vis galvoju ir galvoju, ko paklausti. Kartais taip sunku būna ko nors paklausti, nes paprasčiausiai atrodo, kad nebeturiu klausimų. Bet kartais būna ir labai lengva, kartais klausimai liejasi. Ir kai dieną neturiu ką veikti, iškišu galvą pro langą ir pasižiūriu į tave. Ir tavo šviesa taip akina, taip mirga viskas akyse. Pažiūriu į tave ir iškart pradedu galvoti. Tada parašau ką nors. Ir kaip norisi kartais išbėgti į kiemą ryškiai šviečiant didelei saulei ir, kad sušukti taip, pradėti rėkti, kad visi išgirstų, kad visas pasaulis suprastų kokia tu nuostabi ir reikalinga saulė, iš begalės žvaigždžių. Ir aš tada rėkčiau „atstokit visi nuo jos, ji mano saulė! „. Ir ji iš tikrųjų vienintelė mano saulė, iš begalės žvaigždžių. Ir po galais, taip! Viskas įmanoma! Įmanoma mylėti saulę!