Nežinia

Bus naktis ir mėnulis nedrįs žvairuoti pro debesis. Tik lietus šniokš savo nukvėšusią melodiją. Mes slėpsimės medžių šešėliuose nuo nepaliaujamai besiliejančio vandens srauto iš grūmojančio dangaus. Aš uosiu tavo drėgnus plaukus ir nebeprisiminsiu savo ateities. Aš nebežinosiu kas mes. Tu nebežinosi kodėl mes. Aš ieškosiu savo atsakymo paukščio skrydyje. Tu ieškosi savojo žmonių sapnuose… Mes eisime dulkėtu nežinios keliu, palikę toli praeity permirkusį mišką. Ir mūsų žaizdotos kojos šauksis atsakymo ir atokvėpio. Ir mūsų iškankintos sielos maldaus sustabarėjusių dievų palaimingos ramybės. O mūsų nežinia tyliai kikens sau į užantį berdama vis naujus pakelės akmenis mums po kojomis… Mes brausimės per gyvenimą uolėtu nežinios taku. Ir tai yra mūsų prakeiksmas. Mūsų lemtis.