Vargšelis

*  *  *
Ne, tai ne pikto šuns urzgimas.
Ir net nepanašu visai.
Gilus alsavimas, liežuvis..
Ir tie keisti kančios garsai.

Gulėjo jis toks susirietęs,
Bejėgis, vargšas po medžiu.
Tik katinėlis teatšoko,
Išrietęs nugarą lanku..

Praeiviai ėjo ir skubėjo
Vis genami savų bėdų,
O vėjo gūsiai šaldė, skverbės
Tarp išretėjusių plaukų.

Staiga policija sustojo.
Pasitarė ir taip grubiai
Jį stvėrė vienas, ėmė vilkti,
Norėjos šaukti – ką darai.

Jį tempė, o žolė pernykštė
Sušlapusias jam glostė kojas.
Vargšelis, tarė moteriškė,
Būtų gal pats išsimiegojęs.

Vyriškis ištarė žinovo tonu:
“Be užkandos gert nereikėjo,
Man taip nekartą yra buvę”.
Ir nusikeikęs nuskubėjo.. 

*  *  *