Ten už upės (tęsinys)

Pasirodo, kad ne tokios jau mielos tos būrio sesės. Ievą sutiko nedraugiškai, pabrėždamos savo pranašumą, į ją žiūrėjo iš aukšto. Visos buvo įsimylėjusios Voldemarą ir varžėsi tarpusavyje dėl jo dėmesio. Ievą matė kaip dar vieną varžovę ir iš kart pastebėjo, kad su ja nebus lengava kovoti.
Graži, daili, skoningai apsirengusi iš karto atkreipė būrio vyrų, o ypač vokiečių karininkų dėmesį. Ieva gimnazijoje mokėsi vokiečių kalbos todėl dabar, nors ir sunkiai, galėjo su jais susikalbėti. Kai šaulių štabe kartu su vokiečiais švenčiamos pergalės, pobūviuse, kurių netrūko vienkiemiuose, ji dėmesio centre. Visi vyrai nori su ja pašokti, pasėdėti kartu už stalo, pabendrauti, o Voldemaras kaip koks jos riteris visur ją lydi. Jie kartu ateina į pasilinksminimus ir kartu grįžta namo, sekmadieniais po pamaldų „spaciruoja“ mietelyje. Kai kada jie vaikšto vieni, kartais susidaro ir didelės kompanijos. Jei vyksta koks nors renginys, abu ateina į parapijos salę pasišokti.
  Smagumai tęsėsi kokį pusantrų metų, kol didžiulė Paulio armija, nepatyrė pralaimėjimo prie Stalingrado. Visi nuščiuvo, lyg ir praregėjo. Juto, kad šis pralaimėjimas lemtingas. Jei pralaimėta ten, kur buvo sutelktos didžiulės jėgos, ko tikėtis iš mažesnių, po visą pasulį išsibarsčiusių?
Baigėsi linksmybės, prasidėjo gedulo ir netikrumo dienos. Žmonės vis girdėjo apie atsitraukimus, neva dėl fronto linijos „ištiesinimų“, be to pasirodė, kad ir partizanų miškuose esama. Jau dingo du baltaraiščiai, pavėlavę su šviesa grįžti namo.
Pabūgo ir Voldemaras. Nakčiai jis nebegrįžta pas tėvus į sodybą, o nakvoja miestelyje. Ir šiaip vis laikosi arčiau karinio dalinio. Nors prieš Ievą vis dar vaizduoja didvyrį, bet nemiega naktimis, vis svarsto kuo priimtinesnį pasitraukimo planą.
Vokiečiai vis traukiasi, tuoj tuoj pasieks miestelį ir Voldemaras, nieko geriau nesugalvojęs, susitarė su kariškiais kartu trauktis į Vokietiją. Paskutinį vakarą prieš pabėgimą jis užsuko pas Ievą į namus.
- Nenusimink, Ieva, aš nepaliksiu jūsų bėdoje. Patys žinot, kad likti čia ir sulaukti rusų, negalima, - kalbėjo jis tėvams girdint. - Mano ir tavo tėvus, taip pat ir mudu su tavim paims vokiečiai kariškiai. Aš jau susitariau. Trauksimės kol kas į Vokietiją, o paskui -  visas pasaulis prieš akis. Materialiai aš pakankamai apsirūpinęs. Turiu aukso... Kur beatsidurtume, kur begyventume, mums visiems užteks. Užteks iki gyvenimo galo, svarbu išlikti gyviems. Mano tėvai šią naktį nakvos miestelyje. Jūs irgi eikit pailsėt, o rytoj dešimtą valandą būkit pasiruošę. Aš atvažiuosiu jūsų paimti. O šitą, -  jis padėjo prieš Ievą  ant stalo ginklą, - tau parūpinau. Pasiimk ir laikyk prie savęs. Juk moki naudotis?   Kelionė gali būti pavojinga. Kas žino, kaip gali būti...
Prie gatvės vartelių sujudėjo alyvų krūmas, porą kartų amtelėjo šuo. Pasiklausė pastatęs ausis. Ramu...   Dar pauostė orą ir, visai nusiraminęs, nulindo atgal į būdą.
Juodas šešėlis prisiplojo prie krūmo, už kelių minučių prie jo prisišliejo kitas ir abu dingo lapuose.
- Ar yra? - prislopintu šnabždesiu paklausė.
- Turėtų būti, - toks pat tylus atsakymas. - Nemačiau įeinant, bet atsekiau iki čia.
- Ką darysim?
- Lauksim, dar šviesu languose.
- O paskui?
- O paskui, kai tik ateis iki vartelių - tiesiai į tarpuragį.
- Gal geriau gyvą?
- Ar durnas, kišt galvą po kulka? Juk šaulys, ginkluotas.
- Žiūrėk, išeina.
- Pasiruošt. Aš į galvą, o tu paskui mane - žemiau.
Voldemaras krito nuo pirmo šūvio. Antras nebuvo reikalingas. Virsdamas kniūbsčias jis persisvėrė per tvorą ir, taip pakibęs nusvirusiomis rankomis į gatvės pusę, liko kabėti .
- O dabar tą kalę, išdavikę... Tik gyvą... Kad išgirdę šūvius neprisistatytų kariškiai.
- Jie nesivels. Juk patys kaip ugnies bijo partizanų. Džiaugiasi, kad jų niekas neliečia.
  Išgirdusi šūvius, Ieva viską suprato ir susigriebė rankomis už krūtinės, o  motina už galvos. Tuo pat metu atsivėrė stancijos durys ir įvirto ginkluoti vyrai.
- O dabar tu, kale, eisi su mumis.
Pasigirdo šūvis...
Šuo draskėsi ant grandinės stačias, ant užpakalinių kojų, lojo dūsdamas, o iš nasrų krito putos.
  Kitą dieną miestelį apskriejo kraupi žinia: „ Nusišovė malūniniko Ieva“.