bilietas namo

Kaip judantys šešėliai, žmonės kulniavo gatvių grindinio paviršiumi. Minios sudariusios ištisas sroves pavienių individų, atliekančių savo užduotis. Šurmulys, kaip monotoniška muzika, nieko neguodė, nešildė, muzika kurios niekas nenorėjo girdėti.  Muzika, kuri primena, žaizda jau per ilgai atvira. Prisiminus jau nebesustingsta širdis, nejauti išgąsčio, supranti, kad to nebuvai pamiršęs. Likai tik tu, klausytis ir žvelgti iš šono. Nebebusi tos masės dalimi, dalimi kuri kiekvieną dieną savo žingsniais, pokalbiais kurs gatves simfonija. Švelnus palengvėjimas, artėji prie atsakymo į klausimą kurį visada sau norėjai užduot, tik neradai žodžių. Užsimerkus viskas ryškiau, kaip mažas vaikas jauti jauduli prieš gaudamas dovaną, per ilgai čia užsibuvai, bet ir tavęs nepamiršo, lyg seni geri draugai visi kartu pakvietė tave drauge. Gali pažvelgt į šilumą kuri spindės švelniausiais muzikos garsais, pažvelgus giliau muzikos fone gali išgirst karštos vasaros vidurdienio pievos mašalų čirškimą, tylų vaiko juoką. Šilumos kuri neturi pradžios nei pabaigos o dabartis tampa nereikšminga. Vaizdas, lyg iš troškulio mirštančiam žmogui vanduo, tik geresnis. Čia tavo vieta, čia tu priklausai. Kažkas, negailestingas, žiaurus, beširdis tave išstūmė iš čia, o gal tu tiesiog užleidai kažkam vietą, nebesvarbu, nebepyksti ir viską supranti, juk kelias namo buvo ilgas, o tu jau čia pat. Trumpam atsitokėji. Su ramybe ir menkai pastebima šypsena pažvelgi į savo negyjančia žaizdą, tik dabar supranti, ji kaip tavo draugas rodęs tau kelią, tik ji pati atkakliausia tavo palydovė, ji viena tau leido suprast, kad abejonių nėra, jokių abejonių nėra, ji padovanojo tau neįkainojamą dovaną. Žvilgsniu jei padėkoji. Laikas eina taip greit kaip turi eit, nei per greit nei per lėtai, tik dabar yra laiko visiem padėkoti, visus prisiminti, visus pamilti. Iš džiaugsmo net ašara išrieda, tu taip pavargai. Tavo kūnas jau nebeklauso tavęs o ir tu jam jau neįsakinėji, jis nevalingai leidžiasi apgaubiamas šilumos, pasiduoda traukos jėgoms ir praranda savo svorį. Liko tik šviesą, savo spinduliais po truputi apglėbianti. Stipri šviesa, leidžia tau prisimint ankstyvą tavo vaikystę, kai viskas buvo šviesu, lieka tik akimirka…