Bučiuodamas
kaskart vis stipriau
sugniauži mano balso stygas
be reikalo varginies
net jei galėčiau
nebesišaukčiau nė vieno Dievo pagalbos
jie visi tik ateina
pažiūri
padūsauja
ir skėsteli rankomis
Ką čia bepadarysi
tikriausiai
nieko
O tu tik sėdi
ir iš aukštybių pranašauji
mūsų pasaulio pabaigą
Nors ir pats nebepameni
ar jis kada bent
prasidėjo