stebuklingas mažylis

Sėdime abu paniūrę namie, už lango lyja... toks vasariškai gaivus lietus... pliaupia jau visą dieną... per langą rieda vienas lašelis, antras, trečias... gražu... visada mėgau sėdėti ir žiūrėti į tokį vaizdelį... tai ne gyvenimas, o pasaka... staiga per langą pamatau tokį mažiuką žmogeliuką, gal veikiau nykštuką... pasipuošusi nuostabiais apdarėliais: miniatiūrinės, kūdikio, o gal net mažesnės, mėlynos kelnytės, mėlynas apsiaustas ir didelė mėlyna kepurė, kuri smunka nykštukui ant akių... reginukas gražus... sušunku tau... žiūrėk, koks gražus mažylis... ir čiumpu tave už rankos... jau lekiam laiptais žemyn, nes lifto tingime laukti, kol jis atvažiuos - mes jau būsime žemai... nesvarbu nei tas lietus, niekas... agha... mes jau lauke  vos išbėgom iš laiptinės, rūbai jau permirkę, bet taip dar linksmiau, pasiūlau sugauti tą mažytį, neapsakomo grožio žmogeliuką.
Lakstom paskui jį, o jis vikrus, toks mažas, o toks gudrutis. Nuotaika pakyla, jau lakstau išsišėpus... žiūriu, tavo nuotaika irgi pagerėja... darom jam spastus? ok? sutariam... žiūrėk, tu bėk iš vienos pusės, aš bėgsiu iš kitos... ir taip jį sučiupsime, galėsim džiaugtis juo... neilgai laukę taip ir padarėm... jau lekiu link tavęs, o tu link manęs, mažasis gražuolis stovi vidury mūsų, toks išsigandęs ir nežinantis, kaip išsisukti nuo didžiųjų siaubūnų... jau regis griebsim kartu už kojų jam, tik.... šelmiūkštis šmurkšteli tau tarp kojų... ir pabėga, bebėgdamas atsisuka į mus ir iškiša savo mažutį, raudoną liežuviuką, jis krykščia laime... o mes tuo tarpu gulim išsitiesę ant žolės, nes susidaužėm kaktom... bet neverkiam.. veide nematyti nei menkiausio liūdesio... juk šitaip linksma lakstyti pievoje, per lietų ir gaudyti mažąjį nykštuką...
Dar palakstęs kokias penketą minučių, pagaliau nykštukas pasiduoda, pamatė, kad mes nepasiduosime ir gaudysime, kol pagausim... Paėmusi jį į rankas, supratau, kad tai ne paprastas nykštukas, o geros nuotaikos nešiotojas - mažylis... jis pasipurto, nes kepurytė nukrito jam ant akių, juk ji šiek tiek per didelė... pataisau jo kepurėlę... O jis žiūri į mane tokiom mažos mėlynom akytėm. Lyg giedras dangus ir šypsosi beveik iki ausų. 
Nea, aš jo nekankinsiu... paleidžiu vėl į pievas, gal kam nors dar pakels nuotaiką, taip kaip pakelė mums... susikabinę už rankučių, keliaujame namo.
Ir vėl namai... vėl tas pats kambarys ir aplytas langas, per kurį rieda vienas lietaus lašelis, antras, trečias... tik šį kartą sėdime ne paniurę, o be galo laimingi...