Visa tiesa apie Dievą arba noriu gintarinių papų

By KaktosAntAkiųSmukimoLiga

O jei visa tai skiriu Aivarui? Žmogui su “Versace” maike ir lokio širdim.

Kad šis pasaulis išpindėjęs – niekam ne naujiena: turčiai serga Kaktos Ant Akių Smukimo Liga; daktarai yra korumpuota mafija baltais drabužiais (analogas “vyrams juodais drabužiais”); už gyvūnus reikalaujama jų teisių, nors instinktyvi prigimtis vargu bau ar leidžia jiems patiems suvokti, kas tas yr; o kas svarbiausia – išpindėjo paprasčiausia (ar prasčiausia?) ir sutriniausia sociumo dalis,- juk bomžai, kaip roveriai,- atskira klasė..
Dievaži, niekada nežinai, kada liksi nustebytas, kaip sako smagus dziudo čempionas Mantvydas, turintis postsovietinius poilsio namus Šventojoje, kur ir užsimezgė mūsų savaitės trukmės bendravimas lygmenyje apie orą. Na ir kas, juk oras buvo neokičiškai klasiškas – lyg puikiai ant kūno gulantys kailinaičiai su “Nijolės” etikete...
Taigi, nustebyta likau tiesiog gatvėje – ėjau apie vidurnaktį į Užupio krūmus, riebiai tariant, nusimyžt, nes slinkti į kabako wc tiesiai pro baltapūkį Macijauską (per vieną savaitę sugebėjau sutikt jį tris kartus: Jūros šventės Klaipėdoje metu, “West side’o” maitinimo įstaigoje; Nesibaigiančioje Cirko (kitaip – Basanavičiaus, kokia nepagarba šiam ponui) gatvėje Palangoje ir Užupio picerijoje Vilniuje) man pasirodė mažų mažiausiai negarbinga. Dar negarbingiau, kad šią antipatiją man įskiepijo Tiesiog Tadas – verslininkas iš Kauno, paskambindavęs stingdančiais žiemos vakarais dėl to, kad pasiteirautų, ar vaikštau su pirštinėmis. Jis rūpinosi, kad nenušalčiau manikiūrų!
Aną savaitę, įtempto blūdijimo po Mirties kopas metu, jis paskambino ir ironiškai pasiteiravo, ar vėl mano viešbutis vadinasi “Po valtim”, mat anksčiau buvo tekę jam prisipažinti apie tokio pobūdžio nakvojimą - nuotykių ieškojimą, kol.. nesutikau Mantvydo. Ir padorios nakvynės, į kurią ir iškeičiau valtį.
Jeigu kadanors Mantvydas ištrūks iš savo idiliškos provincijos ir atlėks iki Vilniaus, būtinai jam parodysiu, kurioje Užupio vietoje, eidama myžalų spalvos kelnėmis (iš tiesų tai išblukęs garstyčių spalvos grubus velvetas), likau nustebyta bomžo. Juk aš jau tūpsiu po krūmu ir atpalaiduosiu šaldytuvo spalvos užpakalio raumenis (neinu į moterų pliažą, nes ten galioja du antiestetiniai dėsniai: “Kuo didesnis mėsos kombinatas ant pilvo – tuo mažiau drabužių” ir “Išsiskėtimo laipsnis proporcingas genitalijų mėlynumo intensyvumui”), o gi žiū – susirietus žmogysta jūrininko maike mano lauko tualeto vietoje guli. Atsitokėjusi prieinu kitą krūmelį, čia sysiuko norą dar labiau sustiprina tekanti Vilnelė, todėl nieko nelaukus padarau “čiurlionio” jai įkandin, lyg norėdama, kad mano srovenimas pralenktų jos šaltą srovę, kliūvančią už akmenų. Aplinkui pasišlaisto kažkoks juodas vidutinio dydžio šunėkas, turbut dvoiterjeras, nors pagal mano asmenines kinologijos žinias visi dvoiterjerai yra Laikrodinės veislės šunys. Tiesiog taip susapnavau, nekritikuok. Juk jų nagai, liesdami parketą, tuksena kaip tie keisti viską nuolatos sušikantys mechanizmai. Jei nebūtų laikrodžių, negriūtų jokie planai ir mes viską visada spėtume. Turbūt Dievas specialiai mus išmokė skaičiuoti laiką – kad nesijaustume visagaliais. Niekad nemaniau, kad jis toks naglas ir savanaudis, dievaži, iš veido neatrodo toks pavojingas. Reikėtų padaryt zapadlo ir įtraukt jį į ieškomų nusikaltėlių sąrąšą, Huseino reitingai iškart smuktų kaip turčiams kakta ant akių.
Laikrodinės veislės šunys tokių problemų neturi (jie juk ne turčiai). Sesuo sako, kad taip sapnavau dėl to, jog vaikystėje šuns bidzenimo parketu garsą susiejau su laikrodžio tiksėjimu ir dabar visa šita kinologinė velniava išplaukė iš pasąmonės. Vis tos vaikystės traumos. Dievas negailestingas net niekuo nenusidėjusiems vaikams.
Taigi, starką su toniku, kavą, sidrą, capuccino ir ananasų sultis (snobiški skystalai, bet ką padarysi, kai trečia savaitė turi bandyti skrandžio kantrybę viešo maitinimo įstaigose) myžau tiek ilgai, jog ėmė drebėti kinkos, o gal jos drebėjo dėl to, jog bijojau šunėko, dievaži, tuoj pareikalausiančio savo teisių (pareikš pretenzijas, jog šlapinuosi jo teritorijoje?) arba mano asmens dokumentų, kurių niekad neturiu, išskyrus du negaliojančius pasus.
Bet šunėkas, nors čia ir nėra parketo, tiksėdamas prabidzena pro šalį – turbūt nedalyvauja naktinėje Krašto apsaugos žvalgyboje. O jei ir dalyvauja, gal nemato, nes yra kilmingas ir serga Kaktos Ant Akių Smukimo Liga?
Kad ir kaip ten bebūtų, kad ir kiek teisių beturėtų, šunys yra menkesni už žmones vien jau dėl to, kad mes (save priskiriu homokažkasčianetaip rūšiai) vaikštome ant dviejų kojų (nors mūsų stuburas tam nepritaikytas, todėl kankinamės su stuburo išvaržomis, kaip kad kankinasi dziudo čempionas Mantvydas) ir mūsų galva yra arčiau Dievo! Ir visai nesvarbu, jog jis pats yra pasakęs “Aš esu viskas ir visur” ar kaip ten…
Šiaip ar taip, vaikystėje (vėl tos traumos) Dievą įsivaizdavau dideliu baltu mėnulišku veidu su mažom žydrom akutėm ir tokiom pat mažom, tik rausvom, lūpukėm (vėl vilkaviškietiškas Mantvydo dialektas) bei dideliais pastelinio atspalvio ružavais skruostais. Tik jis neturėjo kūno. Tiesą sakant, tokį paveikslėlį mačiau vaikiškoj knygelėj, o kadangi visad buvau vaikas be suopročio (homokažkasčianetaip, kaip jau teko prisipažinti), įtikėjau, jog taip ir atrodo mistiškasis Dievas.
Paauglystėje jis mutavo į čigoną–gėjų, grojantį rokenrolą. Matyt, įtaką mano brendimui padarė nuolatiniai tautinių mažumų ir daugumų klausimai, netylantys muzikos perversmai ir iškelta sexualinės laisvės vaivorykštinė vėliava – aktualūs reiškiniai postsovietiniam dešimtmečiui.
Buvo smagu už visą šį chaosą grūmoti Dievui kumščiu į debesį ir tikėtis jo smagaus, kvapą atimančio šlumštelėjimo ant suaižėjusio asfalto. Kodėl jis vienintelis turi teisę miegot taip minkštai?
Šis klausimas manęs nebekankino, o kumščiai nebekilo baksnoti debesų tada, kai išsitraukiau sovietinę pūkinę “koldrą” ir taip susikūriau debesų efektą tiesiog lovoje. Vėliau jos man nebereiks ir ji atguls amžino poilsio į patalynės dėžę – kai nuo vienatvės imi gintis šalia esančiu kūnu, jokie šalčiai nebebaisūs, todėl nenuostabu, jog retkarčiais pamiršti pirštines, už ką mane bara su tavim jau supažindintas Tadas. Kaip manai, jis sirgs Kaktos Ant Akių Smukimo Liga?
Dabar Dievas yra ne kas kita, o įrėmintas plastmasinis dėdė su gintarais nusagstyta barzda. Kartais jis vis dar suvaikėja ir čiulpia taip pat gintarinį Marijos papą. Jis yra Dievas - viskas ir visur, - jam, matyt, galima čiulpt papus kam panorėjus ir kada panorėjus, tik jis niekad nebenori sėdėt ant debesies, nes ir tie tapo išmetamųjų dujų ar šiaip kokio briedo atmatos.
Žinoma, kam savo bezdėjimu didint debesų apimtis,  kai gali būt nusagstytas gintarais arba daryt gimnastų pratimus ant kryžiaus garbingiausioje namų vietoje – sekcijoje už stiklo?
Kartais, kai nepasigėdiju įjungti savo galvojimo aparatą, pasvajoju (nes galvojimas tai ir yra svajojimas) eiti Dievo pareigas, tik įdomu, kiek pinigų reiktų rinkiminei kompanijai? Čia nepadėtų nei Lochašvili, nei jos vandeniu nugirdyta tauta. Antra vertus, jie nušluostė Lietuvai subinę tiesiogine to žodžio prasme, be jokio subtilumo, tik su wc popierium, impregnuotu pažadais.
Jei būt ne Dievu, tai bent palytėtai dieviškumo – kaip nors sugundyt tą gintarais it karpomis nusėtą butybę, įsiropšt į jo lovą ir vaidint Mariją, leidžiančią nuolankiai čepsėt stangrius spenelius. Gal  ir manieji taptų gintariniais?
Bet dieviškumas visų pirma yra altruizmas, o ne “Lietuvos auksu” barstyta krūtinė, todėl pasiusenus prieinu prie bomžo, kuris nuo mano sysiuko bandymo pasivyti Vilnelę pabudo ir jau stojosi eiti rakom. Nutaisius diplomatišką toną pasakiau “labas vakaras” ir atkišus marlboro ultra lights pakelį pasiūliau pasivašint cigaretėmis (tai vienintelės cizos, nuo kurių nekosčiu rytais). O jis pasižiūrėjo į mane piktomis užburkusiomis akimis ir griežtai, nors nerišliai, atsakė “Turiu”.
Galvojimo aparate atsiranda intriguojanti tuštuma, lyg pulsuojantis klaustukas tvilkčioja smilkiniuose, atimdamas amą.
Einu šunkeliais iš tamsos ir burbuliuoju: Turi? Kiek dar ilgai turėsi? Iki rytojaus?
Juk Katedros bomžai gatavi rankas kojas išbučiuot, kai atiduodu jiems tuščius butelius ir pavaišinu cigaretėmis. Ne, man nereikia bučiuot rankų ir kojų, nes aš dar ne Dievas, o jei juo ir tapčiau, vėl gi, to bučiavimo reiktų ne man, jums…
Atrodo, visų pirma turėsiu iškęsti atstūmimą. Ne bet kieno, o susirietusio Užupio bomžo. Bomžo–aristokrato su jūreiviška maike, gulinčio prie Vilnelės ir nuo savo dichlofosinių kokteilių  keliaujančio haliucinacijų upėmis, turbūt kokiu PseudoNilu.
Aš norėčiau plaukti Obe. Arba pro Lenos žiotis. Dėjau ant Nilo.
Kai būsiu dieviška, Nilas mane mažių mažiausiai jaudins, nes aš būsiu viskas ir  visur. Galėsiu imt ir nusispjaut į Nilą lygiai taip pat ramiai, kaip prisiusenau Vilnelėn. Galėsiu nusispjauti ant visos Egipto civilizacijos! Ir niekuo nebesidomėti…, nes aš būsiu viskas ir visur, o juk žmonės, praėjus paauglystei ir nustojus stebėti savo špyginius papukus ir špyginius pimpaliukus, daugiau savimi nebesidomi, išskyrus tada, kai vieną rytą nupiepusius homokokiusnors išberia dvasinių išgyvenimų votimis (gal vėliau jos kristalizuojasi į gintarus ir taip tampama Dievu?), dažniausiai besibaigiančiomis brandos diagnoze.
Sėdžiu su aprūdijusiu nešiojamu kompiuteriu balkone, pučiu dievišką dūmą ir kratau savo mąstymo aparatą: kaip gerai, kad homokažkasčianetaip niekad nemiršta brandūs... Su žodžiu “brandūs” į laisvę išlekia ir drėgnas atodūsis, nereiškiantis nieko kito, tik cituojantis palaimingą “značet tak nado” iš Iljos Lagutenko repertuaro.
Nežinia, kaip Dievai? Ar iki savo brandos ir nemirtingumo jie taip pat turėjo kęsti atstūmimą, ir dar bomžų? O gal bomžai - žmonės, kurie nemėgsta ar nemoka (vienas ir tas pats;) taupyti?
Šiandien cigarečių turi, o rytoj bus ryt. Šiandien aš taip pat turiu cigarečių, bet esminis skirtumas tas, kad rytoj man jų teks pirkti pas kokią nors gaištančią moderniosios vergijos atstovę, sėdinčią kasoj su pampersais, nes Lenkijoj biznį plečiantis jos šefas sumąstė neleisti nusimyžti lygiai taip pat paprastai, kaip mentai neleidžia statyti automobilių žaliojoje zonoje.
Bomžams gerai. Jiems nereikia pampersų (kokios tai sauskelnės, jei jose šlapia? Kalbininkai totaliai nuvriednėjo!) ir jie neturi ko statyti žaliojoje zonoje, todėl ten pat ima pimpalą į rankas ir nusimyža.
Gal jų mentalitetas toks didis ir galingas bei naikinantis žmogiškai godų materialumo jausmą, kad jie gali atsisakyti visko, net dieviško marlboro ultra lights dūmo?
Bet tam prieštarauja vakar matytas epizodas is kabakinės egzistencijos: bomžas slenka nuo staliuko prie staliuko prašančiais sušelpti atkištais delnais. Gal tai ne bomžas, o ubagas? Gal tai atskiros klasės? Kaip vyras ir  moteris, vaikas ir suaugęs?
Nežinau. Aš juk dar ne Dievas, todėl dar ne visažinė. Dar ne.
Žinau tiek – likau nustebyta, kai tatuiruotas išsikačialinęs skustagalvis, turbūt homoforso veislės, nė neprašytas išsitraukė litą, o gal du, įbruko ubagui į delną ir toliau kabino homoblond padavalką, ką galima buvo traktuoti kaip sexualinį priekabiavimą. Vėliau jis riebiai spjaudydamasis pingvino eisena (kai tai vienas, tai kitas petys remia asfaltą – taip vaikšto Mantvyds) nulingavo Kažko Pamiršto į savo septintą bmw (mes su Romu, kurio dar neminėjau – tai “ciema” metalistas, vadiname “bemkomis”, tik “e” reikia tarti kietai, o kaži kokiu kirčiu kirčiuoti pirmąją “m” raidę)…
Galbūt jis ėjo prezervatyvo, skirto padavalkai išdulkint? Tokiais atvejais dviejų skirtingų veislių individai laikui, trunkančiam nuo lytinių poreikių patenkinimo iki sexualinių fantazijų paviešinimo, tampa vienos – homosexo – rūšies.
Šiaip ar taip, aš su juo pergulėčiau, sakyk ką nori: kad tai dvasinė prostitucija su Dievu suteneriu ar šiaip kokia šiandieninė postmodernistinė pekla. Nesvarbu, lovoj ar ant užpakalinės bemkos sėdynės, bet jis būtų švelnus kaip kastruotas katinas.
Iš ko sprendžiu?
Visa homoforsus eržiliška povyza išgaravo brunkant ubagui į delną litą – lyg brukdamas tą pinigėlį jis nusipirko gramą humaniškumo (o ne “travos”, kaip įprasta), kurio užtektų bent jau švelnioms glamonėms ir murkimui ne savu balsu.
Homoforsus akys buvo tokios, kurios galėtų ne tik žvilgsniu apkabinti cerebralinio paralyžiaus užverbuotą vaiką – vaiką, kurį mačiau paliktą ant neveikiančios parduotuvės laiptų Klaipėdos, siautėjančios nuo Jūrligės, centre. Vaiką, kurį užkabino mano šūdo spalvos akys. Ir šūdo verta sąžinė nesusiprotėjo apkabinti. Jo atlošta galva su besivartančiomis ir į šviesas reaguojančiomis akimis tik to ir teprašė, o aš prasmukau pro bešokantį turgavų bobšių būrelį.

Gal jis Dievas, nes nebuvo atstumtas (bomžo)? Gal Dievas, nes būtų apkabinęs (vaiką)? Gal turiu progą tapti palytėta dieviškumo? Kuri iš mūsų nenorėtų gintarinių papų? Silikono epocha jau praėjo! Galbūt dabar į madą plūstels dieviškumo besivaikymo banga?
Ir visgi.. Dieviškiausiais, vadinasi, madingiausiais, liks bomžai. Jų nekankins Kaktos Ant Akių Smukimo Liga, jie nebus įregzti į baltųjų chalatų mafijos kronikas, jiems nusišikt ant gyvūnų teisių, nes jie jaučiasi turį teisę prisijaukinti Užupio antis, o vėliau jas užkakošinti ir suvalgyti. Jie palytėti dievišku pochuizmu, jie gali nesirūpinti, ką rūkys rytoj ar kaip šildysis stingdančiomis žiemomis, kai Tadas man primena, kad pasiimčiau  pirštines…

(Tik pabaigai visad lieka tas retorinis klaustukas, pulsuojantis smilkiniuose intriguojančia tuštuma – kodėl bomžai nieko bendro neturi su gintarais?)