Arkliukas įmūrytas sienon

Pakyla parketas ir trenkia vėjui per galvą,
palaužtas krenta ir nuskandina dendžio laimę.
Toks jau likimas - su benzo pjūklu rankoj.
Bet nebandyk jo pakeist,
nes jis pavirs į pamišėlį cunamį
Ir nuplaus makiažą nuo tavo ištvirkusio veido.
Ir liksi atvira savo raupais,
kaip žemė alpių kalnais, kai nuslenka debesys.
Ir liesis ašaros kriokliais
iš gilių tavo akiduobių,
Bet ar gali verkti aklas?
Ar gali iš išdžiūvusių ežerų lietis vanduo?
Tik Brahmos rankos mostui
Paklūsta sausra!
Tik pamišęs arkliukas įsimūrija į sieną,
taip ir nepasiekęs savo tikslo.