Ten už upės (tęsinys)

Kas bus, kad mama nė kiek nesitaiso? Petras susirūpinęs. Greitai jau bus metai. Artinasi jau antros Velykos, o mama vis tokia pati. Nei gyva, nei mirusi.
  Samdyta mergina tik darbymečiais išeina į laukus, nes slaugo ligonę ir šeimininkauja namuose. Laimė dar, kad neatsisako, nepabėga. Visi žino, kaip sunku slaugyti tokį ligonį: vartyti, kuopti, plauti. Šimtą kartų būtų lengviau lauko darbus dirbti. Bet mergaitė nesiskundžia, kantriai viską padaro, dargi dėkinga, kad Petras pažadėjo daugiau mokėti.
Petras dažnai pagalvoja: „ Gal nieko nelaukti, vesti. Ar būtinai tos iškilmės? Susituoktų paprastai, tyliai, kukliai, su pora liudininkų. Juk žmonės ir taip daro, bet parvest Bronelę su mažu vaiku, kai namuose toks ligonis,   iš kart įklampint į tokį vargą būtų neteisinga. Laukta tiek, reikia dar palaukt. Kaip Dievas duos -  taip ir bus.
  Vestuvės jau nebeaišku kada.
   Bronelė tik džiaugias, kad dėl būsimų vestuvių nemetė darbo ir dirba toliau. Jos gyvenimas teka įprasta vaga. Darbas žinomas, susitvarko lengvai ir greitai. Almytė paaugo, su ja mažiau vargo. Kas sekmadienį ar giedra, ar lietus atvažiuoja Petras, atveža maisto. Išsiskiria tik pavakariais iki kito karto.
Petro mama pablogėjo ir mirė birželyje. Taip ilgai kentėjusi ligos patale, užgęso ramiai ir tyliai. Dabar vestuvėms laikas tik po metų. Kaip tik išeina Petro Povilo atlaidai. Galima bus pradėt naują gyvenimą. Bronelė ateis kaip mylima žmona, namų pasididžiavimas. Išsipildys Petro svajonė, o dabar metams ūkyje lieka ta pati mergaitė jau trečius metus iš eilės.   Po bulviakasio Bronelei buvo atvežta pakasos, daržovių, o kai susitaisė rogių kelias, Petras su tėvuku atvežė malkų.
  Ji rami, aprūpinta, tačiau dažnai prisimena Tomą, seseris. Vis laukia iš jų žinių. O jų nėra. Juk karas. Baigsis karas - sulauks ir laiškų, tik neaišku, kada jis baigsis. Jei tikėt kalbom, tai vokiečiai pralaimi ir traukiasi. Teisybė tai ar ne, bet kaimuose žmonės labai sunerimę. Neduok, Dieve, kad rusai vėl pasirodytų. Sako, kad jie mobilizuoja visus vyrus. Jaunus - kariuomenei papildyti, o senesnius - apkasams kasti. O jau vėliau, aišku, prasidės ir vežimai.
Petras atvažiuoja kas kart labiau susirūpinęs.
- Ką tu man patarsi, Bronele? - matėsi, kaip sunku jam buvo apsispręsti. - Vokiečiai tikrai pralaimi karą. Jau atsitraukė iki Lietuvos. Diena kita trauksis ir iš mūsų. Ką man daryt? Ar trauktis su jais, ar pasilikt ir sulaukt rusų?
- Ko tau trauktis? - nesuprato Bronelė. - Tu niekam nieko blogo nepadarei. Nei tu žydus šaudei, nei baltaraiščiams priklausei. Ko tau bijot rusų?
Bet Petras vistiek neramus:
- O jeigu mobilizuos? O paskui tie vežimai? Vis tiek teks palikt Lietuvą. Jei pasitrauksiu su vokiečiais, tai būsiu tik pabėgelis, o rusams aš iš kart tremtinys. Be to buvau pasitraukęs į mišką, išvengiau mobolizacijos. Gali priskaityti ir prie dezertyrų.
- Aišku, tu geriau žinai, kas tau gali grėsti, - nusileido Bronelė. - Manęs tu nežiūrėk. Daryk tik taip, kaip tau geriau. O mes su Almyte tavęs lauksime.
Už kelių dienų Petras ir vėl čia:
- Atvažiavau atsisveikinti. Nusprendėme mes su tėvu trauktis. Nors niekas nežino, kas ten laukia, bet čia likti, tai jau aiški pražūtis. Sudie, mano Bronele, nebuvo skirta mums būti kartu. Pergyvenom tiek išbandymų ir vis tiek tenka skirtis, - bučiavo jis Bronelę. - Gal ir gerai, kad taip viskas susiklojo. Būtum ir tu pražuvusi su mumis. Tau labiausiai už kitus reikia išlikti. Reikia mūsų krikštytą mergytę užauginti. Gaila, aš jau daugiau  niekuo nebegalėsiu jums padėti.
- Dieve, Dieve, kuo aš nusikaltau, kad taip mane baudi? Atimi iš manęs pačius brangiausius žmones! Nežinau, kaip visa tai reikės ištverti. Negaliu patikėt, kad tavęs daugiau nematysiu. Nebuvo niekada taip sunku. Tur būt iš proto išsikraustysiu, nuo tokio skausmo, - ašaromis apsipylė Bronelė. - Pabūk dar valandėlę, neišeik. Juk tas mūsų susitikimas gali būti paskutinis, - bandė sulaikyti Petrą, kai jis, švelniai ją atstūmęs, žingsnelį atsitraukė.
- Nusiramink, Bronele, man ir taip širdis plyšta. Pamatysi, mes susitiksim, - tvardėsi Petras. - Juk aš ir ryžtuosi tokiam žingsniui, kad noriu išlikti gyvas. O jei išliksiu gyvas, tai būtinai susitiksime. Vis tiek mes dar atšvęsime savo vestuves, - bandė pajuokauti pro ašaras.
- Bet kodėl tuoj dabar? Ar taip reikia? Dalinys dar tebestovi, - klausė vis tebeverkdama Bronelė.
- Dalinys taip. Nors ir paskutinę valandą gaus įsakymą, išvažiuos mašinomis, o mes su arkliais nespėsim su jais. Turim kaip greičiau pasiekti sieną. Jau ir kiti vienkiemiai pasiruošę.
- Dieve, tau padėk. Būk atsargus, žiūrėk sveikatos, saugokis blogų žmonių. Nepamiršk mūsų, - apsiramino Bronelė. - Tegu Dievas jums padeda.
- Ačiū, o dabar eime. Pasiimsi, ką atvežiau. O aš įnešiu siuvimo mašiną. Buvo mamos, bet dabar jos tau labiausiai reikia...