Laikrodis muša dingimo pradžią

Šaižus, plieninis
stygų aidas
lyg pjaudamas kažkur krūtinėj
tvinksi,
lyg adatos
iš varvančių,
kraujuojančių
nagų
pradės išlįst
ir skausmą neš
atgal...

Širdis po gridimis išduoda
tvinksi,
rėkia
ir žmogžudį
į beprotybę varo,
kuomet teisybė į duris pabeldžia
ir laukia
netikėto
prisipažinimo...

„Tuomet nedingsiu! „-
ryžtingai tau tariu,
nepasitraukiu,
aš tavo rankos vis dar nepaleidžiu,
kuomet ir šalta,
ir baisu,
kuomet nepjaunu žvakės,
tirpstančios uždegus,
nepjaunu jos plieninių stygų
aidu...

Ir kai tavęs jau nebėra,
imu aš laikrodį
į ranką
ir vis suku, suku, suku
ir kai sustoju
--
jis tiksi taip,
kaip ir širdutė tavo
kažkada tuksėjo.