Stiklo Pilis

Matai šį taką? Įsižiūrėk atidžiau... Tarp aukštų žolynų ir dygių krūmų... Prasideda ten, kur baigiasi ta klampi pelkė. Pamatei? Tad eik juo tolyn...

Nedidukė saulės nutvieksta aikštelė. Pakelės suoliukas. Prisėsk, pailsėk.
Pailsėjai? Pakelk galvą ir pažiūrėk aukštyn – pro žibantį saulės spindulį žydra padangių paukštė nuskrido...

O dabar pažvelk tolyn... Į priekį. Išsigandai? Kelias į dvi puses. Gali grįžti atgal, į tą tamsią, pradvisusią pelkę. Arba judėti priekin.

Nusprendei eiti į priekį? Dar kartelį žvilgtelk į dangų, į baltą pūkų debesėlį, kuris lengvai nuplaukė pro šalį. Pasiryžai? Tad drąsiai eik į priekį, į tą tamsų mišką, kuriame kalbasi ilgi šešėliai. Neužsimerk. Nesidairyk į šonus, nesigręžiok – kelio atgal nebėra. Jį užtvėrė nevilties voratinkliai, nuausti didžiulių baimės vorų. Šešėliai karaliauja takeliuose į šonus. Norėdamas ištrūkti iš šio baime alsuojančio miško, eik priekin. Drąsiai ir tvirtai, nes, jei susvyruosi, jei abejonės šešėlis veidu nuslinks, tave pačiups glitūs pakelės vaiduoklių čiuptuvai, ir tu tapsi dar vienu miške slampinėjančiu zombiu, beveide, bejausme būtybe...

Tau užteko jėgų, ir tu išėjai iš miško. Medžių mažėja, šešėliai traukiasi. Priėjai pievą. Kažkur tolumoje gali girdėti lyg upelį čiurlenant. Pakelėje daugėja gėlių. Kartkartėmis keliu nuvilnija šešėlis, dangumi praplaukia tamsus debesis, bet eik priekin drąsiai.

Ei, matai?! Dar vienas miškas! Bet nesustok – šis atrodo mažesnis, ir šešėliai jame ne tokie tamsūs atrodo...

Na va, dar vienas miškas liko už nugaros. Ir šešėlių ant tako nebe tiek, ir tamsius audros debesis padangėje pakeitė purūs pūkų debesėliai. Pakelėje – smaragdo žalumo pušaitės, žydi rugiagėles, geltonuoja pienės... Ar pastebėjai, kad išėjus iš miško tave lydi nuostabi raibo paukštuko giesmė?

Dar vienas suoliukas. Prisėsk, pailsėk – nusipelnei po tokios kelionės. Nusimesk nuo pečiu kelioninę kuprinę, išgerk puoduką karšto šokolado. Gali imbieru pasigardinti.

Ten, ant kalno, stūkso stiklo pilis. Saulėje tviska aukšti jos bokštai, aplink skraido margaspalvės plaštakės. Pilį supa muilo burbulai, ant kuriu supasi elfai ir fėjos... Soduose, tarp svaigaus rožių kvapo, gyvena nykštukai. Po šimtamečiu ąžuolu miega susirangius juoda katė, netoliese snaudžia vienaragis...

Pailsėk dar šiek tiek. O tada trauk pilies link.

Matai? Rūko siena... Nežinau, kas už jos. Negalėsiu padėti – neturėtų jos čia būti. Bet yra. Neišsigąsk, galiu lažintis, – baisiau, nei pirmam miške, nebus. Eik priekin. Kelio atgal nebėra. Nejau pasitenkinsi suoliuku pakelėje, kai tavęs tokia pilis laukia?