Emilija

Vieną rytą, tyliai įėjęs į kambarį, radau Emą stovint prie lango. Dabar ji šypsojo, žiūrėdama kažkur į lauką, saulės žara nuo kiemo stogo krito ant jos veido, jis atrodė viliojamai žavus. Žvilgtelėjau pro jos petį. Kito namo penktajame akšte prie atviro lango šlaistėsi žemo ūgio vyriškis baltais marškiniais, retais geltonų plaukų šeriais, ūsų brūkšnio subjaurotu beždžionės veidu. Šypsena dingo iš Emos veido, mergina atsigręžė. Iš rudų akių į mane šovė piktas ir užsispyrimo kupinas žvilgsnis.
- Tu pažįsti tą subjektą? – paklausiau, tarsi būčiau jos globėjas.
- Šiek tiek, - atšovė Ema pro dantis.
- Atrodo kaip kelneris ar pardavėjas.
- Oficiantas, - atsakė ji.
- Nieko sau pažintys, - tyčiojausi aš. – Tu, turbūt, norėtum būti butelių ar indų plovėja. Tai puikus amatas, su juo toli nueitum.
Žinoma, Ema į tai nieko neatsakė. Aš supratau, su kokiu pasibjaurėjimu ji stojosi prie skalbinių, kaip nenoriai ėjo su manimi į daržą. Galėtų mūsų gėles kurioje gatvių sankryžoje pardavinėti pati, bet ar ji parneš namo tuos pinigus? Karklienė jokiu būdu nesutiko su mano planu, dėl gatvės ji turėjo savų pamatuotų prietarų. Bet Ema – visi matėme – namuose labai nuobodžiavo, tai vėl galėjo labai blogai baigtis. Nusiųsta parnešti iš palėpės padžiautų skalbinių, išlandžiojo ten visas pakampes, išžiūrinėjo, kas už kaimynų aptvaruose. Motina laukdama baiminosi ir ėjo pati žiūrėti – visą laiką reikėjo bijoti, kad vėl ko neatsitiktų. Sugalvojau laisvesniu metu išvesti Emą pasivaikščioti, ji nėjo, bet ir priežasties nesakė. Tada pastebėjau, kad jos batukai sunešioti, išklaipyti. Nupirkau ir padovanojau naujus, bet jinai juos jau pirmą dieną užsimovė eiti į daržą, nors iš nakties buvo palyta ir gatvėse purvas. Pasivaikščioti ištempiau tik tada, kai už keturi litus nupirkau naują, nors gana paprastą kepuraitę. Pajutau, jog po to ji pradėjo su manimi lyg ir maloniau elgtis ir labiau pasitikėti.
Vaikščiojome gatvėmis, bulvarais, parkais, sedėjome ant suoliukų, kioske valgėme ledus ir gėrėme limonadą. Žiūrėjome į parduotuvių vitrinas, suprantama, ilgiausiai užtrukdami prie rūbų parduotuvių. Juvelyrinių parduotuvių langai irgi smarkiai ją domino, ten ji leidosi su manimi į ilgas kalbas, nors aš apie tokias kalbas nelabai ką išmaniau ir tik klausiausi jos plepėjimo. Veltui stengiausi nukreipti dėmesį į rimtesnius reginius ir klausimus, tada ji nutildavo, iš veido nesuprasi, ar ji apskritai klausosi ir ar apie tai galvoja. Užtat akys pradėdavo žvitriau šaudyti, kai eidavom pro kinoteatrų vitrinas, pasirodė, kad apie filmus ir jų žvaigždes ji nusituokia puikiai. Ją taip pat labai domino naktinių barų šokėjos. Supratau, kad bergždžios mano pastangos nukreipti ją į kitokį pasaulį, bet nenorėjau nusileisti, buvo gėda pripažinti savo nesėkmę.
Sykį išgirdau kambaryje neįprastai skardžius balsus. Ema stovėjo nugara į langą, sučiaupusi lūpas, nuleistom blakstienom užsispyrusi žiūrėjo į grindis. Karklas, kumščiais pasirėmęs į stalą, garsiai alsavo. Žmona, suklupusi ant kelių prie atidarytos Emos skrynutės (spynelę buvo nuėmus ir paslėpus), rankoje laikė iškelusi sagę su pigiais blizgančiais stikliukais ir spiegė iškreiptu balsu.
- Pažiūrėkit, iš kur ji gavo? Pinigų ji tikrai neturi, tikriausiai, vėl vogta.
Aš akimirką supratau, iš kur šis niekutis. Vakar netyčia pamačiau Emą stovint Marijos gatvėje prie vienos krautuvėlės kur prekės po vieną litą. Kai po minutėlės grįžau, jos nebebuvo. Matyt, įėjusi vidun – man jau tada šovė į galvą – kad tik ko nepavogtų. Taip ir buvo: maždaug tokių pat sagių buvo lange išdėliota visa eilė.
Ema nedrąsiai dėbtelėjo į mane. Tai buvo užguito gyvulio žvilgsnis – argi aš galėjau, ar aš drįsau ją išduoti? Nesvarstydamas – gerai ar blogai – tariau:
- Jūs be reikalo ją barate. Aš jai nupirkau. Čia mažmožis, kainuoja tik vieną litą.
Karklienė ir vyras nužvelgė mane netikėdami. Bet kokią jie turėjo priežastį ar teisę užginčyti mano tvirtinimą? Karklienė užtrenkė skrynutę ir išėjo į virtuvę. Po minutės atsidusęs išejo ir Karklas. Aš likau, žiūrėdamas į Emą ir laukdamas, ar ji ko nesakys. Bet nesakė nieko, paskui lėtai sujudėjo, žengė žingsnį, pasilenkė ir greitai pabučiavo man ranką. Man sudrėko akys. Nuslinkau į savo lindynę ir ilgai varčiausi neužmigdamas. Ar čia aš gera padariau, ar dar labiau pakenkiau? Kodėl tokia bjauri yda apsėdo šį gražų sutvėrimą? Kur ją nuves?