Mary

Kambaryje buvo tik ji viena. Atrodo ji kažko laukė. Ant stalo, kambario viduryje, degė žalia ir vašku apvarvėjusi žvakė, apšviečianti kruvinąją merginos veido pusę, kitą užstojo tamsa. Kambarys atrodė dulkėtas ir apleistas, tačiau mergina žinojo, kad žmogus, kurio ji laukia, gyvena kaip tik čia. Netrukus laikrodis kabantis ant sienos, merginai virš galvos, išmušė vidurnaktį. Su dvyliktu dužiu atsivėrė langas įleisdamas gaivaus oro gūsį. Žvakė užgeso viską paskandindama tamsoje.
Mary nerimavo ar tik nebus ji apgauta, tačiau kelios minutės po vidurnakčio, į kambarį įžengė nepažįstamas jaunuolis, kuris pasislėpė tamsoje. Jam įėjus sugirgždėjo grindų lentos. Mary pašoko iškeldama į viršų vieną ranką.
–  Kas čia? – sušnibždėjo Mary. Jos balsas tokiame tuščiame kambaryje nuskambėjo nepaprastai garsiai. Tarsi jis sklistų iš niekur.
Mary rankoje sužibo šviesa apšviesdama visą kambarį. Mary ją iškėlė labai aukštai. Kampe, šalia karsto slėpėsi skarmaluotas vaikinas.
–  Velnias, ketinau tave išgąsdinti... – nusikeikė vaikinas sena elfų kalba.
–  Žiūrėk ką per tave pasidariau, – pasakė Mary rodydama šviečiančiu pirštu veido pusėn. Skruostas buvo sudraskytas. Iš jo vis dar lašėjo kraujas. Visa ta veido pusė buvo siaubingai kruvina, – tavo pilies spąstai suveikė puikiai...
Šį kart vaikinas nieko nepasakė. Tik neramiai pasipurtė ir pradėjo nagais draskyti karsto kraštą.
–  Juk man reikia kaip nors gintis... – sakė jis.
–  Nemeluok‼ – suklykė Mary, – juk tu žinai ko aš atėjau... ir man labai gaila.
–  Man irgi, bet prieš mirtį dar pakalbėkime. Kartais laiko tempimas nieko nepadeda, o gal ir ne? – sušnibždėjo vaikinas. Mary regis dar pagalvojo ką jis norėjo pasakyti paskutiniais žodžiais, tačiau nieko nepasakė. – Tai kaip?
–  Ką nori sužinoti? Skerdikas mane ant tavęs užsiundė, ne aš pati. Aš tavęs negalėčiau nužudyti, bet aš vykdau... – pasakė Mary, bet ją pertraukė.
–  Tai nežudyk. Palik mane ramybėje. Galime susitarti. Yra daugybė išeičių... – pasakė jis ir nulaužė vieną karsto kampą, tada ėmėsi kito.
–  Kokių? – neramiai mindžikuodama pasakė Mary.
–  Aš galėčiau pabėgti, pasislėpti taip, kad niekas manęs neras, – pasakė vaikinas ir nulaužė dar vieną kampą. Tada ėmėsi trečiojo, o paskui ketvirtojo.
–  Nieko nebus. Jis tave suras, o jei sužinos, kad aš tavęs nenužudžiau, o paleidau – nužudys mane. Juk žinai? Išdavikų jis nemėgsta... – Mary regis nežavėjo jo mintys.
–  Tada galime suvaidinti mano mirtį, tik... – pradėjo verkti vaikinas
–  Tik kas? Nieko nebus. Jei nemirsi tu, mirsiu aš. Labai apgailestauju... – pasakė Mary ir iškėlė ranką jo pusėn. Šviesa užgeso.
–  Maldauju, pasigailėk... – inkštė jis šliauždamas link jos.
–  Nekenčiu tavo rasės. Nors tu ir jaunas... –  pasakė Mary. Žalias žaibas tvykstelėjo iš merginos rankos ir trenkėsi į tą padarą.
Mergina žinojo, kad turi tik kelias minutes, nes kitaip jis atsigaus. Žudomieji kerai jo neveikia... Mary ištraukė iš kišenės aštrų durklą ir pervėrė vaikino širdį. Kūnas gulėjęs ant žemės virto dulkėmis. Jo nebeliko.
–  Ilsėkis ramybėje, – pasakė Mary. Tada prisirišo durklą prie lemens, susikišusi rankas į kišenę išėjo. Išėjo iš pilies.