Nuodėmė

Vandeniu nuodėmių nenuplausi. Kad ir kiek plaučiau rankas, kurios ką tik lietė kitas, kad ir kiek bežiūrėčiau į veidrodį, nebematau  ‘‘tavo mergytės‘‘, nebematau ateities, nebematau savęs. Išdaviau tave, kai lijo lietus, ir tada kai tu galvojai, jog aš miegu. Paskutinį kart ištariau tau „myliu“, ir pabėgau basa iš namų. Pėdsakus slėpiau, bet tavo širdis gi turi gerą uoslę, ir tu žinojai, kad šiąnakt aš namie nemiegu. Aš nebegrįšiu, o tu niekada pas mane nebeateisi.
Aš mylėsiu tave dar kurį laiką, o tu kentėsi ne viena naktį. Einu savo paslėptais  pėdsakais. Basom kojom, kai naktį lietus lyja. Tik dabar aš tiesiog noriu pasiklyst, bet manau, kad jau senai neberandu savo kelio...