Gyvenimo užrašai

Ligoninė. Kažkada buvusios baltos sienos, dabar pageltusiuos ir nusitrynusios. Krėslai taip pat seni kaip pasaulis. Kolidoriumi atkrypuoja senutė ir pagal nerašytą taisyklę vyriškis atsistojęs kažką sumurma, mostelis į senutę, paskui į krėslą. Neskaitant šio lengvo sujudimo kolidoriuje visiškai tylu. O ir nereikia čia žodžių. Vsikas či suprantama ir be jų. Kiekvienas žodis tik ardytų apgaulingą ramybę. Apgaulingą? Taip, nes čia net ne ramybė, čia tik tyli įtampa, laukimas. Ko? Nagi, aš jum galiu trumpai papasakot..
Į šitą pastatą pastatą patenka jau ganėtinai sunkio būklės pacientai. Pirmiausia juos paguldo 1ąjame aukste. Todėl ten nėra taip tylu, kaip čia. Tai būna pirmas gydymo etapas. Juos po truputį šeria vaistais, kurie naikina ligos židinius. (Aišku, naikina ir organus kraujagysles. Bet apie tai tyli{m}) iš pirmo aukšto, po pirmosios stadijos, yra du keliai: arba pacientas laikomas „apysveikiu“ ir jį išrašo namo, arba jis perkeliamas į kitą aukštą antram gydymo etapui (antrai stadijai). Antrąjame aukšte tyliau, bet kartais dar girdisi dėjonės. Čia, šioje stadijoje, jau atliekamos visokios procedūros, kurios, aišku, dar labiau nukamuoja pacientą. iš antrojo aukšto retai kas grįžta namo. Aišku, išimčių - stebuklų - būna, bet retai. Taigi, iš antrojo aukšto patenkama į trečią arba į beprotnamį (visi tie vaistai ganėtinai pakenkia smegenims ir psichikai). O beprotnamis, tikriausiai dėl patogumo, yra visai šalia. Ta įstaiga gražiai vadinasi „Sutrikusio psichinio intelekto slaugos namai“, bet yra beprotnamis ir tiek. Iš ten negrįžta niekas. o 3ias aukštas.. Ten kapų tyla. nebent storoji seselė prašlepsi su savo prieštvaninėm šliurėm. Čia - kritiniai pacientai. Jie gyvi vien dėl to, kad jų nužudyt neleidžia įstatymas. na, dažniausiai jų gyvenimas baigiasi „Skausmo kambary“. Tyliai, ramiai baigiasi jų kančios žvilgsniu į lubas. Arba juos pasiima giminaičiai. Namo. Bet baigtis ta pati.
  Na, kaip galėjot suprast, aš guliu 3ąjam aukšte. Manęs neišgrūdo į durnyną, nes motina griežtai atsisakė pasirašyt įteisinimo popierius. Kai tik ji ateina manęs aplankyt, visad sako, kad kai pasveiksiu, važiuosim į žirgyną ir užrašysim mane į jodinėjimo pamokas (tai buvo sena mano svajonė). ir aš visad linksiu, pritariu, nors žinau, kad taip nebus. Ji kalba tol, kol pradeda verkt. Vos tik pasirodo pirma ašara, ji nusisuka ir vaidina, kad žiūri pro langą. tada stoja baisi tyla. Niekaip nesuprantu, kaip  ji moka šitaip tyliai verkt: jokio kūkčiojimo, jokių nosies šniurkščiojimų. Tik galybės ašarų.. kartais, kai ji pašneka su daktarasi, aš girdžiu kaip ji verkia stovėdama už durų, bet prie manęs ji niekad neišleidžia nė garso. Šiandien girdėjau, kaip ji su daktarais tarėsi dėl mano išrašymo. tada supratau - viskas baigta. Arba „skausmo kambarys“ arba namai. Atėjusi ji labai gražiai šypsojosi ir tarė „štai, mažut, tave išrašo. Važiuosim namo. „ Nedrįsau jos paklaust, kiek man liko. Nenorėjau, kad ji pradėtų verkt. Nors žinojau, kad ši linksmumo kaukė slepia didelį sielvartą. Šaip ne taip pasiekaiu 1ąjį aukštą ir mašiną. tada pirmą kart per ilgą laiką, kai gulėjau ligoninėj, pamačiau save veidrody. Žvilgtelėjus į mašinos šoninį veidrodėlį nustėrau: atsišovę skruostikauliai, blyški veido oda - buvau gyvas lavonas. Rankos taip pat buvo kaulėtos ir vos vos aptrauktos oda. Pagalvojau „kiek jėgų turi turėt motina, kad iškęstų tą vaizdą. Kaip tavo vaikas kasdien tiesiog nyksta akyse. „ Paskutinė kelionė. Stengiausi „pagauti“ kiekvieną vaizdą, kiekvieną veidą... Kai įvažiavom į namų kiemą, mane užplūdo prisiminimai. Paprašiau mamos, kad paliktų mane 10 minučių lauke. Ji rūpestingai atvedė mane prie suoliuko ir pasakė, kad tuoj grįš, tik suneš mano daiktus į kambarį. Sėdėdama ant suoliuko įdėmiai žiūrėjau į kiekvieną lopinėlį. Kaip viskas pasikeitė. Buvo drėgna, jautėsi, kad tuoj tuoj ateis pavasaris. Pavasaris.. Mano mėgstamiausias matų laikas.. Žiūrėjau į debesis, nutviekstus paskutinių saulės spindulių ir nepastebėjau, kaip atėjo mama. Aš dar norėjau pabūti lauke, bet ji neleido, nes bijojo, kad peršalsiu. Kai tik įžengėm į namus, pasakiau, kad nenoriu jokių lankutojų. Na, žinot, visokie bobulyčių tetulyčių apsilankymai, pavergšlenimai.. Nenorėjau to. Išskyrus JĮ. paprašiau, kad pakviestų jį. Naktis buvo klaiki, bet buvo verta ją išgyvent, nes žinojau, kad po jos ateis diena, kai vėl pamatysiu jo nuostabias akis. Gulėjau ir žiūrėjau į lubas, kai išgirdau nedrąsius žingsnius prieškambary. Tyliai prasivėrė durys ir išvyday taip seniai nematytą ir išsiilgtą veidą. Šyptelėjau jam. ir jis priėjao arčiau. Atsisėdo ant lovos. Mačiau, koks jis sumišęs. Kaip jam sunku.
- Aš tave pakviečiau, kad.. - sustojau atsikvėpti ir surast tinkamus žodžius. - kad atiduočiau tau vieną dalyką. Atidaryk komodos antrą stalčių. Ten, po drabužiais turi būti žalias aplankas. Čia tau..
Jis padarė kaip lieptas. Ištraukęs aplanką žiūrėjo į jį.. „Gali pažiūrėt kas viduj“ - paskatinau jį.
- Čia mano visas gyvenimas. Piešiniai, laiškai.. Tikiu, kad tu geriausiai jais pasirūpinsi. Ten dar yra laiškas tau. Atplėšk, kai..
- Tu gyvensi - lyg ir optimistiškai ištaria jis.
- Aš žianu tiesą. Gali nemeluot. Būk laimingas.
Apkabinau jį kiek leido jėgos..
... Gedulinga ceremonija. Girdisi giesmės. „Artimieji, galit paskutinį kart atsisveikinti.. „ keletas žmonių beria žemių saujas į duobę. Pratrūkasta rauda..
Žemė pažliugusi po pavasarinių liūčių.. Sakiau, kad sudegintų. Bet tradicijos yra tradicijos

[Titanic end soundtrack]