Ten už upės (tęsinys)

Per tuos rusų metus gerokai nukentėjo Petro tėvų ūkis.   Pats Petras slapstėsi, o tėvukai  tik šiek tiek darbavosi.   O be to nelabai ir stengėsi - vis tiek išveš. Augino laukelį bulvių, keletą lysvių daržovių dar plotelį rugių duonai. Vertėsi pernykščiais derliais, o didenė dalis žemės dirvonavo.
  Grįžęs Petras rimtai ėmėsi darbo. Abu su tėvu suarė dirvonus, išvalė ir pagilino griovius, kurie juosė pelkėtą dirvą, nukirto tuos rugius, kur tėvukas buvo pasėjęs. Nedaug, bet sėklai ir piliavai užteks.
Tėvas dar visai stiprus. Lauko darbuose nuo Petro beveik neatsilieka. Vyriškiems darbams užteks jų dviejų, o moteriškiems tuoj po Kalėdų pasamdė merginą, nes motina pradėjo negaluot, nuolat skundėsi galvos svaigimu ir stipriais skausmais. Čia jau tur būt pasekmės to vežimo baimės, pergyvenimo dėl Petro ir jų pačių likimo.
Per žiemą pailsėjęs, Petras pavasarį su dideliu ūpu kibo į darbus. Buvo tvirtai nusprendęs per vasarą atstatyti iki ankstesnio lygio ūkį ir rudenį, nuėmęs derlių, vesti.
Viskas klostosi gerai. Atrodo, kad ir Bronelė malonesnė. Jis mato, kad kaskart ji nuoširdesnė, džiaugiasi jį pamačius, su didžiausiu dėkingumu priima jo paramą.
Nežiūrint to, kad labai užimta, nedaug turi laisvo laiko, per žiemą primezgė visiems šiltų kojinių, pirštinių, o Petrui net ir liemenę. Jie linksmai ir dalykiškai pasišneka, aptaria visokius reikalus. Daugiausia kalbasi apie Almytę ir jos ateitį. Kiekvienas susitikimas Petrui lyg atgaiva po sunkių darbų. Pasimatymas  su Bronele teikia jam stiprybės, palaiko ryžtą.
Orai palankūs, derliai gausūs. Pilni aruodai grūdų, o daržinė šieno. Žiemkenčiai pasėti, paruošta žemė pavasariui, atėjo ilgai lauktas piršlybų metas.
  Bronelė pagalvodavo, ką ji darytų, jei pasipirštų Petras? Nuo seserų ir nuo Tomo jokių žinių nėra. Nemažai praėjo laiko, tačiau pažadėjusi laukti jo kiek reikės, ji taip ir padarytų, jeigu būtų viena. Bet dabar pas ją dar Almytė. Jeigu ji praras Petrą, vargu ar atsiras jos gyvenime koks nors kitas, kuris būtų toks rūpestingas ir taip mylėtų  mergytę. Neilgai jai teko džiaugtis savo pirmąja meile... Aišku, jei čia būtų Tomas, ji būtų laiminga, bet kai sprendžiamas ir Almytės likimas, ji turi teisingai pasirinkti. Kadaise  juokais pasakyti Tomo žodžiai pildosi, kad nuo pasirinkimo priklauso likimas.
Kai po kurio laiko Bronelei pasipiršo Petras, ji turėjo apgalvotą atsakymą.
Vestuves kelti buvo nuspręsta per Velykas. Pavasaris geras laikas. Darbai laukuose tik prasideda,   oras šiltas, bus galima apnakvinti svečius klėtyje, stancijoje, o jei pritūks, tai ir daržinėje ant likusio šieno.
  Per žiemą Bronelė ir Petras susitinka dažnai. Jų numatyta bei aptarta artimesnė ateitis. Petro namuose jos laukia nesulaukia negaluojanti motina, kuri pasiruošusi perduoti visą gaspadinystę. Tiesa, seserim tie ūkininkavimai labai skaudžiai baigėsi, bet dabar jau visai kiti laikai. Vokiečiai išvijo rusus ir dabar juos triuškina savo namuose. Kai vokiečiai viešpataus pasaulyje, jokie rusai nebegrįš į Lietuvą.
  Vienkiemyje po truputį jau buvo ruošiamasi vestuvėms, kai staiga sunkiai susirgo Petro motina. Rado sukniubusią viduryje pirkios, o kai pakėlė, ji nepajėgė atsistoti.   Ligoninėje išgulėjo apie porą mėnesių. Grižo atgavusi kalbą, tačiau nepakilo iš lovos. Vestuves teko atidėti vėlesniam laikui tol, kol pasveiks mama.