Laisvė gyventi

Stoviu aš vieną dieną prie mokyklos durų ir mąstau.
Mokiniai, mokytojai eina pro šalį ir niekas manęs nepamato.
Ir gerai, galvoju, galiu juos ramiai stebėti.
Kurį laiką tylu, ramu ir aš matau varną, bandančią paimti kažkokį didelį blizgantį daikčiuką.
Tarpdury pasirodo maža mergaitė, matyt pirmokė.
Ji vaikišku žingsniu išeina iš mokyklos ir staiga pradeda bėgti, išskėčia rankas ir giliai įkvepia gaivaus oro.
Mažylė lyg žvėrelis, palesitas iš narvelio nenustoja bėgti, kol galiausiai virsta tik taškeliu tolumoje.
Man pirmokėlė priminė laisvą paukštytę, skriejančią mokyklis grindinio pažeme ir besimėgaujančia laisvės oru.
Savo oru...






















































































Nepatinka, pasakykit kas. Zinau, kad banalu. Tipo aš kalta, kad tokia gimiau?