Brėško rytas. Raudonas saulės diskas raibuliavo tolumoje virš medžių viršūnių. Bundantis miškas skleidė begalę egzotiškų garsų. Kylančios saulės spinduliai, tarsi nenuilstantys kariai, skynėsi kelią pro tirštus garų kamuolius, kurie tingiai plaukė pavėjui į vakarus ir kilo kalno šlaitu į viršų. Kalno papėdę dengė toks pat žalias kilimas, kaip ir apačioje esantį slėnį.
Tokį vaizdą matė būtybė, užsiropštusi ant vienos iš kalno keterų. Būtybė gulėjo tarp krūmokšnių visu ūgiu ir lėtais judesiais krapštinėjo kažkokį glotnaus ir žvilgančio paviršiaus daiktą. Būtybės kūną dengė tokios pat nenusakomos spalvos apdaras. Atrodė, kad tai būtybei rūpi tik du dalykai: rankose laikomas daiktas, kuris sprendžiant iš retkarčiais užsižiebiančių lempelių galuose, buvo kažkoks keistas prietaisas, ir apačioje bundantis miškas.
Staiga būtybės dėmesį patraukė tolumoje virš medžių viršūnių kylančio paukščių būrelio klyksmas. Ji su nerimu stebėjo paukščius ir laukė, kol dar vienas būrys skrajūnų, tik gerokai arčiau kalno, pakils į orą. Nerimas augo kas sekundę, o sekundės darėsi vis ilgesnės. Būtybė juto kaip tankiai plaka jos širdis ir jautė galūnėse besikaupiančias jėgas, kurių bet kurią akimirką gali prireikti valandų valandas trunkančiam bėgimui.
Praslinko minutė, o gal dešimt, tačiau nieko neįvyko. Būtybė vis dar stebėjo mišką, bet įtampa slūgo kol galiausiai visai išnyko. Ji vėl nuleido akis prie savo prietaiso. Dar visai neseniai buvusį nerimą pakeitė ne mažiau varginantys vaizdiniai.
Būtybė prisiminė Juos. Prisiminė kaip Jie tempia Draugo kūną, prisiminė iki sutemų trukusį bėgimą. Bėgimas atėmė tiek daug jėgų, kad jų beveik neliko kitoms kūno funkcijoms palaikyti. Saulei nusileidus kojų raumenys neatlaikė. Ji suklupo pakeliui į kalno viršūnę ir daugiau nepasikėlė. Ji negalėjo patikėti, kad jai pavyko. „Viskas gerai, Jie manęs nesurado ir nesuras.“ – mąstė būtybė. Šalia savęs regėjo Branduolį. Būtybė prisiminė, kad nevalia neatsargiai elgtis su Branduoliu, tačiau ji jau matė savo vardą, įrašytą tarp keleto kitų vardų, kurie atgabeno šią brangenybę. Ji nežinojo kam bus panaudotas Branduolys, tačiau žinojo, kad jis be galo svarbus.
Mintys kaip elektra šokinėjo galvoje ir vieną akimirką viskas sustingo. Virš galvos pakilo gal dešimt paukščių. Delsti negalima nė sekundės. Būtybė čiupo Branduolį ir stryktelėjo atgal taip grakščiai, lyg būtų tai dariusi visą savo gyvenimą. Tačiau gyvenimas sustojo, ne nesustojo, o buvo negailestingai sustabdytas. Būtybė pajuto aštrų skausmą nugaroje. Jos kojos dar nešė kūną, o rankos refleksiškai griebėsi už nugaros, tačiau užčiuopė tik karščiu tvinksinčią žaizdą. Būtybė sutirtėjo ir griūdama keliskart apsivertė žolėje, jos lūpos tyliai ištarė „Jie“.
"Būtybės naivumas erzina. Rimtai." - ji buvo moteris, dėl to naivi, o Draugas buvo vyras:) Deja jis žuvo dieną prieš aprašytus įvykius.
"ir vieną akimirką viskas sustingo. Virš galvos pakilo gal dešimt paukščių.- tai viskas, ar ne viskas sustingo? nenuoseklu ;)" - na gal čia ir negerai suvėliau, tačiau išsivaizduoju, kaip viskas aplink ramu, o juda tik paukščiai. Bandžiau sukurti tokį įspūdį, nu gal nepavyko:D
"rankos refleksiškai griebėsi už nugaros - o ne! jeigu abiem griebėsi, tai matyt, kad paleido Branduolį! kas dabar bus?" - o čia jau priekabis, branduolys matyt kažkur saugiai nukrito į žolę. Ir tikriausiai kai miršti, tai jau niekas nebebūna svarbu... :)
"kertam, kad ji tikrai ne tyliai ištarė „Jie“? tikrai? ji nerėkė ir nesikeikė? nevaitojo iš skausmo? tik pagarbiai ir susižavėjusi: Jie.. na kaip nori. aš linkusi manyti kitaip." - džiaugiuosi, kad supratai būtent taip kaip norėjau. Tie Jie žmonėms kelia tik tris jausmus: pagarbą, susižavėjimą ir milžinišką baimę. O ištarė tyliai, nes tai buvo paskutinis jos garsas prieš mirtį.:)
Dar kartą dėkoju už komentarus.
Pavadinimas turėtų būti susietas su kūrinio idėja, intriga. O perskaičius taip ir liko neaišku, kame tas "žvilgėjimas". Net žodis "būtybė" labiau tiktų pavadinimui :D joking ;)
Jėga! Ačiū labai už komentarus, man patinka, kad nurodėte tiek daug netikslumų, aš ir pats juos jutau. Deja niekaip negalėjau sugalvoti sinonimą būtybei.. mane patį į galą pradėjo erzinti būtybė:) Tačiau norėjosi, kad tik pačiam gale išaiškėtų jog tai buvo paprasta tolimos ateities moteris (galbūt tolimos), kuri turėjo kažkokią užduotį. Rimtai, tik dabar išdrįsau čia užeiti ir pažiūrėti kaip bus "sudirbtas" mano blynas. Ačiū už jūsų laiką, manau, kad kada nors dar paeksperimentuosiu.
P.S. nepamenu kada paskutinį kartą skaičiau knygą (išskyrus tiksliųjų mokslų vadovėlius), tad man buvo tikrai nelengva mintis perteikti žodžiais:)
atmestinai parašytas, nepagarba nei sau, nei skaitytojams. norėjosi kažko prie alaus? nežinau kiek čia išgerti reikia, kad nepastebėtum be proto (tiksliau net 13 kartų) kartojamą „būtybė“. negi taip sunku paeiškot sinonimų arba kuo tai pakeist. pvz., gyvis, moteris, mergiotė, ypata, vardas koks nors, ji ir t.t.
velniam tas sureikšminimas: Draugo, Branduolio, Jie.
Kalno papėdę dengė toks pat žalias kilimas, kaip ir apačioje esantį slėnį.
O tai papėdė ir slėnis šiuo atveju ne tas pats? Žodis papėdė reiškia kalno apačia; vieta prie kalno apačios. Tai kur buvo slėnis? Na supratai, ar ne?
Čia pat pamirštama pirma pastraipa ir antroje nebe slėnis: apačioje bundantis miškas.
Būtybės naivumas erzina. Rimtai. Girdi tiek bėgo, kad dabar gali drąsiai gulėt ant kalno viršaus ir laukti skrajūnų tikėdamasi, kad jos niekas neras. O negalima pasislėpti? Ai, ne, nes netiks pagal siužetą? Hm, tai gal siužetas neteisingas, ką? :)
ir vieną akimirką viskas sustingo. Virš galvos pakilo gal dešimt paukščių. - tai viskas, ar ne viskas sustingo? nenuoseklu ;)
Būtybė čiupo Branduolį ir stryktelėjo atgal taip grakščiai, lyg būtų tai dariusi visą savo gyvenimą. - sakai atgal? kaip tai? :)) o kur ten tos visos sustojusios funkcijos ir sustingusios mintys? (o visas gyvenimas, tai todėl, kad tikrai jau visas, nes va tuoj mirs :)
rankos refleksiškai griebėsi už nugaros - o ne! jeigu abiem griebėsi, tai matyt, kad paleido Branduolį! kas dabar bus?
kertam, kad ji tikrai ne tyliai ištarė „Jie“? tikrai? ji nerėkė ir nesikeikė? nevaitojo iš skausmo? tik pagarbiai ir susižavėjusi: Jie.. na kaip nori. aš linkusi manyti kitaip.
tiesa, pradžioje saulės spinduliams būtų sunkiau skintis kelią, jeigu debesys judėtų prieš srovę, taigi į rytus ;)
džiaugiuosi tik tuo, kad radau berods tik vieną gramatinę klaidą. pataisiau.
pirmas blynas lai lieka tokiu, bet daugiau taip neeksperimentuok.
Gal ir nieko. Tarpais erzina klaidos, tokios kaip žodžių pasikartojimas, bet į tai galima numoti ranka.
Jei išblaivėjęs autorius kūrinį kiek pakoreguotų prieš dėdamas svetainėn, būtų tikrai verta dėmesio. O kol kas vertinčiau keturiais.
Šį bestselerį parašiau išgėręs nemažą kiekį alaus, tad gali būt kad kitą dieną gėdinsiuos šio teksto, tačiau tai yra pirmas blynas ir jis turi teisę būt prisvilęs:)
Oktavianas
