Šaltas prakaitas muša, nebėra ko netekti,
Nebėra kam tylėt nerašytas eiles.
Nebekyla mintis ranką popierium tepti,
Visą dieną verkei - estafetę jau perimu aš.
estafete pabaigus tik pazvelki i saule,
tik paliesk jos spindejimo gusi.
atsimink, jog ne liudesiui asaros skirtos,
o paseti i laika ir palieti dziaugsmu...
kol uzaugsi jos, uzaugsi pati.
net jei to nepajusi :)
Žinai, maniau, kad mano komentaras bus "Žvakės. Smilkalai. Ašaros"... Tačiau po antrosios eilutės viskas truputėlį pasikeitė. Nežinau kaip, tačiau... hmmm... šįkart privertė susimąstyti. Neguosti ar pasijuokti. 5