Ten už upės (tęsinys)

Per stebuklą liko neišvežti ir Petro tėvukai, nors prisidžiovinę duonos ir susirišę ryšulius, budėjo naktimis, laukdami neprašytų svečių. Nenusirengę, apautomis kojomis sėdėdami snūduriavo atsirėmę į sieną ir tik išaušus guldavo trumpam į lovą pailsėti.
Petras slapstėsi miške. Retkarčiais užsukdavo, pavalgydavo, pasiimdavo maisto ir vėl dingdavo. Tėvai nežinojo nei kur jis slėpėsi, nei kur glaudėsi. Ir išvis niekas nežinojo, kiek dar laiko teks slapstytis, bet visi buvo tvirtai nusprendę, kad Petrui reikia išvengti Sibiro ir likti Lietuvoje.
Susidėjus palankioms aplinkybėms Petras grįžo, bet prie baltaraiščių nesidėjo, o pailsėjęs ėmė ramiai šeimininkauti ūkyje.
Darbuojasi Petras lyg ir nieko, bet širdis nerami. Vis apie Bronelę galvoja. Ilgisi jos, norėtų kada nors užsukti, pamatyti. Tiek daug laiko praėjo nesimačius, bet prisiminęs, kokia ji buvo abejinga jam per krikštynas ir  kaip jie beveik su piktumu išsiskyrė, vėl susilaiko. Tik tada, kai išgirdo iš motinos, kad jo krikštyta mergytė auga pas Bronelę, ir tą visą istoriją kaip mergytė ten atsidūrė, metė į šalį visas ambicijas ir vieną sekmadienio rytą prieš mišias atvažiavo pas ją.
Pamačiusi Petrą, Bronelė išėjo jo pasitikti, atkėlė vartus ir palaukė, kol jis įvažiavo į kiemą. Pastatęs arklį prie tvartelio, grįžo ir ištiesė jai ranką.
- Sveika. Kaip laikaisi? Seniai nesimatėm.
- Kaip matai, dar visai gyva, - nusišypsojo Bronelė. - Kur buvai pražuvęs?
- Nebuvau namie, slapsčiausi nuo Sibiro. Pati žinai, kokie laikai buvo.
- Dėkui Dievui, kad nors jūsų neišvežė, o mano tai visas tris seseris... - prisiminusi susigraudino ir prikando lūpą.
- Žinau, mama viską papasakojo. Užjaučiu. Tur būt buvo labai sunku?
- Po šiai dienai negaliu nusiramint. Paverkiu prisiminusi, bet kad ir verkti nėra kada, turiu Almyte rūpintis. Tur būt žinai, kad pas mane liko mūsų krikštaduktė?
- Žinau ir apie tai. Tur būt jau didelę užauginai?
- Einam į vidų, pats pamatysi, - atgijo Bronelė, - nebemažutė, jau vaikšto, - ir jie užėjo į kambarėlį.
  Tik pasirodžius Bronelei, mergytė dar netvirtais smulkiais žingsneliais, krypuodama į šonus atėjo prie jos, pakėlė aukštyn rankytes:
- Mama.
- Štai kaip? - nustebo ir susigraudino Petras. - Tai čia tavo mama, o aš tur būt būsiu tėtis? - pritūpė jis prie mergytės, bet ši, išsigandusi tokio nematyto tėčio, pravirko ir Bronelė paėmė ją ant rankų.  
- Tikrai kokia jau didelė, graži ir visai panaši į tave. Nežinodamas nepasakysi, kad ne tavo, - pasijuokė Petras, neatitraukdamas akių nuo Bronelės. - Kokia graži su vaiku ant rankų... - ir jam trumpam pasirodė, kad štai jis grįžta iš lauko, o namie štai taip kaip dabar laukia jo Bronelė su jųdviejų vaikučiu.
- Labai gali būti, kad panaši, juk tikros sesers vaikas, - sutiko Bronelė. - Gal užkaist arbatos? Bet tu turbūt norėsi eit į bažnyčią? Nebespėsiu...
- Niekur aš neisiu, - lyg iš miegų pabudęs papurtė galvą Petras. - Noriu pabūti su tavim. Kaip malonu, kad po tokios ilgos pertraukos, po tokių baisių įvykių, mes išlikę gyvi ir sveiki galim būti kartu. Na, pasakok, kaip tu čia gyveni? - sėsdamas prie stalo paklausė Petras. - Kaip vertiesi? Tur būt nelengva tau. Ar dar tebedirbi punkte?
- O kaip gi. Iš ko gyvenčiau? Kad ne tas darbas - aš pražuvusi. Ne kartą su baime pagalvojau, jei išveš visus ūkininkus tada nebebus reikalingas tas punktas. Bet liko dar nacionalizuoti dvarai, be to ir mažesni ūkininkai kol dar turi galvijų nori susitvarkyt su pienu.
- Dabar jau nėra ko baimintis. Viskas bus kaip buvo. Jeigu ne vokiečiai, tai dar neaišku, kaip būtų pasibaigę. O kam palieki mergytę, kai eini į darbą? - staiga susidomėjo.
- Ateina kaimynų močiutė, išleidžia. Savo šešis užaugino, viską moka dar ir mane pamokina.
- Dabar ir aš galėsiu tau padėti. Atvažiuosiu dažniau, atvešiu, kas tik bus reikalinga. Tu tik sakyk, nesigėdyk, vistiek mes už tave daugiau turime. Nežiūrint į tai, kad tie sunkūs laikai sudrumstė gyvenimą, bet kad likom neišvežti, tai ir nauda visa pasiliko. Abudu krikštijom - abudu ir auginsim. Juk po teisybei mes ir esame Almytės antrieji tėvai.
- Ačiū tau, Petrai. Tu dabar man pats artimiausias ir brangiausias žmogus pasaulyje, - net apsiverkė Bronelė. - Pats žinai, kokia aš likau vieniša. Nei tėvų, nei seserų. Kartais pagalvoju, kam aš likau? Geriau jau būtų buvę kartu su jomis išvažiuot.
- O kas tada pasirūpintų Almyte? Kur būtų ji atsidūrusi, jei ne tu?
- Jeigu tik tiek... Šiaip iš manęs jokios naudos.
- Bet gi sesuo šaukėsi tavo pagalbos. Kaip tik čia tu buvai nepaprastai reikalinga, kad patikėjo tau patį brangiaisią turtą - vaiką.   Tu išgelbėjai žmogui gyvybę ir dar sakai, kad iš tavęs nėra naudos, - netikėtai pamokančiai pasakė Petras. - Net liūdna klausytis, kai tu taip šneki.
- Kai pagalvoji, ką turėjo išgyvent Kastutė, kai reikėjo palikt vidury miško mažą sergantį vaiką? - pritarė ir Bronelė, šluostydama ašaras. - Kaip ji ir ištvėrė?
- Gerai, kad su Almyte viskas gerai, o tai galėjo būti ir blogiau.
- Tas tiesa. Taip ir daktaras sakė. Jeigu būtų užilgintas plaučių uždegimas, galėjo ir numirti. Laiku parsivežėm.
- O dabar belieka pasirūpinti, kad būtų sveika, kol tėvai sugrįš.
- Ar tu manai, kad sugrįš? - abejojo Bronelė.
- Visko gali būti. O kaip dabar buvo? Visi galvojo, kad rusai bus amžinai, o atėjo laikas ir viskas subyrėjo. Nespėja trauktis.
- Duok, Dieve, kad sugrįžtų. Nujaučiu, kad jiems ten nelengva. Įsivaizduoju, kaip kankinasi Kastutė, nežinodama, koks vaiko likimas. Laukiu, ar neatsiųs laiško, tada tuoj siųsčiau žinią apie Almytę.