Neonelio Istorija. Hogvartsas po 50 metų

1 skyrius – Kelionė prasideda

Buvo šaltas ruduo. Baigėsi vasara ir Neoneliui atėjo laikas iškeliauti į Hogvartsą.
Neonelis buvo puskraujis burtininkas. Jo mama Irina ir tėtis Fonas dirba Magijos ministerijoje. Mama dirbo Eksperimentinių burtų komitete, bet ji buvo Žiobariško kraujo ragana, o grynakraujis tėtis dirbo Paslapčių departamente. Jis tyrinėjo nepaprastas žmonių širdžių galias. Neonelio sesuo Hana šiais metais turėjo pradėti mokytis Hogvartse, o jo brolis Modžas jau buvo penktakursis Durmštrango magijos institute. Modžas – juodasis magas. Jis išsižadėjo savo šeimos, todėl Neonelis apie jį niekam nepasakojo.
Neoneliui puikiai sekėsi Hogvartse, jis ten jau šeštakursis ir turėjo daugybę draugų, nes buvo paskirtas į Švilpynę. Taigi, Sendorų šeima atrodė niekuo neišsiskirianti nuo kitų, todėl jie laimingai gyveno.
Į kambarį įėjo Hana.
 – Mama sakė pasiskubinti, – pranešė mergaitė ir, smarkiai kumštelėjusi broliui, nulėkė laiptais žemyn.
Nuo smūgio ir netikėtumo Neonelis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Susiėmęs šoną berniukas atsistojo ir pirmiausia patikrino, ar nieko neatsitiko jo burtų lazdelei. Laimei, ji buvo sveika.
Po keliolikos minučių Neonelis nulipo žemyn. Mama, tėtis ir sesuo, kuri pirmaisiais metais mokysis Hogvartse, jo jau laukė svetainėje, prie židinio. Kambarys kaip visada buvo švarus. Nešvarus jis buvo tik tada, kai pas juos viešėjo mamos pusseserė Esmeralda Neišmanėlė.
 – Pagaliau nulipai. Jau manėme, kad pavėluosime, – sumurmėjo Neonelio tėvas. – Jeigu visi pasiruošę, judam.
Pirmoji ponia Sendor žengė į židinį. Iš jo šone esančio maišelio pasėmė kelionmilčių.
 – Teta Judžė, – ištarė ponia Irina ir, paleidusi iš rankų kelionmilčius, su visais lagaminais dingo liepsnose.
 – Dabar aš su Hana, o paskui tu, – paliepė tėtis Neoneliui ir taipogi su Hana dingo liepsnose.
 – Ką gi, likau aš, – pasakė sau Neonelis ir, pasėmęs kelionmilčių ir pasakęs tikslią išvykimo vietą, įlipo į židinį.
Berniukui sukosi galva, bet netrukus viskas baigėsi ir jis atsidūrė pas Sendorų giminaitę tetą Judžę.
 – Ak, kaip laikosi mano mielasis? – paklausė teta ir pribėgusi jį apkabino.
Neoneliui sutraškėjo kaulai. Staiga sulojo plonas balsas.
 – Ačiū, gyvenu puikiai, tik, va, ryt reikės keliauti į Hogvartsą. Na, bet nieko. Šunyti! – suriko Neonelis pamatęs tetos šunį. Šuo šoko ant Neonelio ir pradėjo laižyti berniukui ausis.
Hana žaidė su kitu tokiu pat šuniuku. Tas staiga pasidarė nematomas ir pradėjo kandžioti mergaitės drabužius.
 – Blogas meilutis! – suriko Hana ir išsitraukė savo pirmąją burtų lazdelę.
Ji ja pamosavo ir šuo vėl tapo matomas.
 – Teta, gal gali paaiškinti, kodėl ji dar gali naudotis magija už mokyklos ribų? – paprašė Neonelis.
 – Na, matai, čia nėra Žiobarų, be to, ji dar nėra paskirta į jokį koledžą. Beje, dar ji neoficiali raganaitė, todėl jos burtai dar galioja, nes ji nesuvaldo savo galių. Tačiau tai truks neilgai – tik iki rytojaus. Sveikinu, brangute! – paaiškino teta Neoneliui ir atsisuko į mergaitę.
Praėjo valanda. Neonelis įsikūrė palėpėje, kur paprastai viešėdavo atsidūręs pas tetą. Teta nuėjo su Hana laistyti spalvinukių, o pas Neoneli atėjo jo tėtis.
 – Sūnau, man reikia su tavim pasikalbėti. Ar galime? – paklausė tėtis Neonelio.
 – Prašau, – atsakė Neonelis ir padarė vietos ant lovos.
 – Matai, Hana netrukus taps tikra ragana, todėl jai reikės padėti moksluose ir ja rūpintis. Ta pareiga teks tau, kadangi mama ir aš dirbsime ir negalėsime būti su jumis pilyje. Tau teks ja rūpintis ir apsaugoti. Mes jums rašysime ir stengsimės padėti viskuo, kuo galėsime. Bet didžioji dalis atsakomybės teks tau. Susitariame? – švelniai tarė tėtis.
 – Garbės žodis, – pasakė Neonelis ir tėtis išėjo padėti gaminti vakarienę.
Likęs vienas Neonelis prisiminė visas nuostabias akimirkas savo gyvenime. Nuostabias akimirkas pilyje:
Kai jie su Vanessa buvo vieni du ir per lietų, ir per sausrą... Pilyje ir jos kieme... Kai jie pirmą kartą pasibučiavo. Prisiminė tą kartą, kai sužinojo, kad jis priimtas į Hogvartsą. Tai bent tada buvo emocijų. Prisiminė, kaip skrido sena močiutės šluota ir atsitrenkė į medį. Viskas nutiko jam, Neoneliui...
 – Ei, višta perekšle. Eik valgyt! – suriko Hana.
Neonelis pašoko. Jo rankoje atsidūrė lazdelė ir jis negalvodamas ištarė:
 – Expeliarmus!
Hana nuskrido atbula ir trenkėsi į sieną.
 – Oi, Hana, čia tu? Atsiprašau, nenorėjau, – pasakė Neonelis ir, įsikišęs lazdelę kišenėn, nubėgo pas seserį.
Tada kartu jie nulipo žemyn. Juos pasitiko teta Judžė. Ji tarė:
 – Turime svečią, – teta mostelėjo ranka durų link ir pro jas įėjo dėdė Tvanas.
 – Dėde! – sušuko Hana ir nubėgo jo apkabinti. – Kaip malonu Jus matyti.
 – Sveiki visi, sveiki. Ir jus malonu matyti. Na, ir šalta lauke, artėja ruduo, – pasakė dėdė ir nusiėmė savo lengvą švarką.
Tada vyras išsitraukė lazdelę ir mostelėjo ja. Iš lazdelės išlindo rožių puokštė. Jis ją įteikė Hanai sakydamas:
 – Sveikinu patekus į Hogvartsą!
Dėdė nusiėmė skrybėlę ir lengvai atsikvėpė.
Po kelių minutėlių iš virtuvės atsklido gaivus salotų kvapas, o su juo ir ponai Sendor.
 – Sveiki, dėde Tvanai, – pasakė Irina ir pakštelėjo dėdei į žandą, o Hana nubėgo pamerkti gėlių. – eikime visi prie stalo, juk jau laikas vakarienei.
Po šių Neonelio mamos žodžių visi nuėjo į virtuvę. Stalas buvo nukrautas sriubų dubenimis, vištienos šlaunelėmis, keptomis bulvytėmis ir dešrelėmis, šviežiomis daržovėmis ir kepsniais. Šalia stalo stovėjo ąsotis pilnas moliūgų sulčių.
Visiems susėdus prabilo teta:
 – Malonu visus jus čia matyti. Šiandien švenčiame, nes Hana priimta į Hogvartsą. Tai didžiulė šventė. Visiems skanaus.
Subarškėjo lėkštės, šakutės ir peiliai. Neonelis ant dešrelių įsipylė garstyčių ir pradėjo valgyti. Jiems bevalgant mama įjungė seną radiją. Grojo sena roko grupė „Lemties deivės“. Hana pradėjo niūniuoti tą dainą ir minti į taktą. Dėdė ją pakvietė pašokti. Visiems buvo smagu. Tėtis ir mama pasakojo tetai apie ypatingus pasiekimus ministerijoje, o Neonelis, nieko niekam nesakius, atsinešė iš rūsio Fribustjero petardų dėžutę, kuri buvo paslėpta tarp aukščiausios kokybės vyno butelių. Vaikinas išėmė tris petardas, palietė jas lazdele ir visas išmetė į orą. Jos pradėjo baisiai šnypšti ir po kelių sekundžių sprogo. Visas kambarys nušvito spalvotomis žvaigždėm. Niekas neatkreipė dėmesio ir po pusvalandžio viskas išblėso. Mama ir teta pradėjo nukraustyti indus, o dėdė, pasisodinęs Haną prie savęs, pasakojo baisią istoriją. Tėtis jau buvo užsnūdęs.
 – Eikite miegoti, – pasakė vaikams mama praeidama pro šalį.
Neonelis užlipo į palėpę, o Hana pasuko į svečių miegamąjį. Tėtis ir mama nusprendė įsitaisyti svetainėje ant sofos. Neonelis nespėjo nusirengti, kai nudribo ant lovos ir užsnūdo.
       
***

Pusę šešių ryto berniuką prižadino gaidžio giedojimas, nors tai buvo efektas skirtas pažadinti mamą. Po kelių valandų Neonelis su Hana turėjo iškeliauti į Hogvartsą. Nusiprausęs ir apsirengęs Neonelis iš savo lagamino ištraukė pergamento ritinėlį ir plunksną. Plunksną pamirkęs rašalo buteliuke, stovinčiame ant stalo, berniukas parašė:

Sveika, Monila,
man labai malonu tau rašyti. Nepyk, kad neparašiau anksčiau, tačiau buvau labai užsiėmęs. Jaučiuosi gerai, greitai susimatysime.
Neonelis

Tai parašęs berniukas nuėjo į Hanos kambarį ir, tyliai pravėręs duris, ištraukė mergaitės pelėdą iš narvelio. Ji garsiai suūkė.
 – Tyliau, – sušnypštė Neonelis ir pririšo laišką pelėdai prie kojelės.
Ta pasijuto paleista ir purptelėjo pro langą.
Iki dešimtos ją turėtų pasiekti, – pagalvojo Neonelis ir, grįžęs į palėpę, parašė Hanai raštelį, kad pasiskolino pelėdą.
Parašęs raštelį vaikinas nubėgo į sesers kambarį ir į pelėdos narvelį įkišo raštelį.
Grįžęs į savo kambarį patikrino lagaminą (ar viską susidėjo) ir nusiramino.
 – Ko nemiegi? – paklausė į kambarį atėjusi mama.
 – Tas gaidys mane prikėlė, – susinervinęs atsakė Neonelis.
Mama susinervino ir išėjo. Netrukus name pasigirdo triukšmas. Tai Hana rėkė pamačiusi, kad pelėdos nėra. Paskui pasigirdo verksmas, bet po kelių minučių viskas nurimo. Dar po kelių minučių į Neonelio kambarį su Hana įėjo tėtis ir pasakė:
 – Kaip suprasti, kad tu pasiskolinai jos pelėdą? – tėtis neatrodė piktas, tik nustebęs.
 – Na, juk savo pelėdos neturiu, o man reikėjo nusiųsti laišką. Be to, aš pranešiau, kad pelėdą pasiskolinau, – atsakė Neonelis.
 – Na, tada gerai, – pasakė Hana ir išsivedė tėtį į virtuvę.
Neonelis nusprendė nulipti su lagaminu žemyn. Vos Neonelis įėjo į virtuvę, mama tučtuojau liepė pasidėti lagaminą į šoną ir eiti valgyti. Berniukas taip ir padarė. Kol jie valgė, atsikėlė teta su dėde ir dar kartą sukriokė stebuklų gaidys. Tada laikrodis išmušė pusę aštuonių. Netikėtai į kambarį, pro atvertą langą įskrido pelėda.
 – Puiku! – pasakė Neonelis ir nubėgo paimti laiško.
Nurišęs laišką, pelėdai nuo kojelės, berniukas paėjo tolėliau ir perskaitė:

Mielas Neoneli,
džiugu žinoti, kad mane atsimeni. Jau susiruošiau ir greitai vyksiu į traukinių stotį. Man nusišypsojo laimė, kadangi gavau tavo laišką prieš išvažiuodama. Sėkmės, susitiksim.
Monila

Berniukas atsikvėpė ir apsidžiaugė. Neonelis taip nekantravo vėl atsidurti ten, kur jam nepaprastai gera – Hogvartse.
 – Eik valgyt, nelauk, – pasakė teta, kurios chalatas vilkosi vos ne iki žemės.
 – Einu, einu, nezyzk, – sudrausmino tetą Neonelis ir sėsdamasis į savo lėkštę įsidrėbė bulvių košės.
Hana sėdėjo prie stalo rūškana, išblyškusi. Nespėjus niekam nieko paklausti, ji pasakė:
 – Bandžiau burti su burtų lazdele, bet niekas nepavyko..
Teta atsistojo ir apkabino mergaitę per pečius. Tada nusijuokė ir nuramino Neo sesę.
 – Viskas suprantama – tu jau turi Žymeklį, taigi dabar magiją naudosi tik mokyklos ribose, – teta sustojo atsikvėpti. – Nuo šiol esi tikra ragana.
Pavalgęs Neonelis nustūmė lagaminą iki svetainės ir ten viską patikrino pagal sąrašą, ar viską pasiėmė.
 – Taigi, pasiėmiau viską, – sumurmėjo. – Dabar reikia laukti.
Praėjo valanda, Neonelis gulėjo ant lovos ir skaitė „Magijos istoriją“.
Atėjo pusė dešimtos. Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Neonelis padėjo knygą į lagaminą ir nuėjo į tualetą. Taip jis pravaikščiojo iki dešimtos.
Atėjo laikas išvažiuoti. Hana džiugiai jaudinosi, bet mama prisakė, kad viskas bus gerai.
 – Iki, teta, – pasakė Hana ir nubėgo atsibučiuoti.
Tėtis ir Neonelis jau sėdėjo automobilyje. Mama su Hana atėjo po minutėlės. Jų kelionė prasidėjo. Daiktai buvo sukrauti bagažinėje, užpakalinėje automobilio dalyje.
Šeimyna pravažiavo kelis prekybos centrus. Gatvėse buvo pilna Žiobarų. Sendorams pasisekė, kadangi jie nepateko į kamštį. Ir staiga jie sustojo. Mašinai pasibaigė degalai. Tėtis išsitraukė lazdelę ir išlipo laukan. Neonelis nerimavo, nes buvo pusė vienuolikos. Tėčiui grįžus į automobilį mama paklausė:
 – Na, Fonai, ar viskas gerai?
 – Viskas. Nesijaudink, važiuojame, – atsakė tėvas ir mašina pajudėjo.
Pagaliau jie sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje, prie pat traukinių stoties. Mama iškart paėmė Haną už rankos ir dingo minioje. Tėtis ir Neonelis nutempė lagaminus iki pat dešimto ir devinto peronų. Mamos ir Hanos nebuvo. Tėtis pirmasis su vienu lagaminu išnyko tarp devinto ir dešimto peronų priešpriešos, o Neonelis ten atsidūrė iškart po jo. Prieš berniuko akis iškilo didžiulis traukinys. Raudonasis Hogvartso ekspresas. Šalia traukinio šmėžavo visokio plauko katės, pelėdos. Stovėjo daugybė raganaičių ir burtininkų, skubančių į traukinį ir atsisveikinančių su šeimomis.
 – Ateikite čia, – visa gerkle iš traukinio šaukė Hana iš džiaugsmo verkdama.
Neonelis įtempė į vieną kupė abiejų lagaminus ir išbėgo atsisveikinti.
 – Sėkmės, – pabučiavo tėtis Fonas abu vaikus ir apsisukęs ant kulno dingo iš akiračio.
Traukinys sušvilpė ir vaikai įbėgo į jį. Vaikai prie lango suskubo pamojuoti mamai. Jų kelionė prasidėjo...

2 skyrius – Skrynia

Neonelis sėdėjo tame pačiame kupė su Hana. Hana jau susirado draugių. Taip pat pirmakursių...
 – Mes einame į laisvą kupė, Laira ją surado – mostelėjo Hana laisva ranka, nes kitą ranką laikė kažkokia mergaitė, į kitą mergaitę ir išėjo.
Traukinys pravažiavo seną malūną ir didelį ežerą. Neonelis pasijuto laimingas. Jis taip jausdavosi, kai važiuodavo į Hogvartsą. Ten jo antrieji namai, ten jis rado draugų... staiga į jo kupė įėjo Monila, seniūnė ir kvidičo komandos kapitonė. Hogvartso mokinė. Puiki draugė.
 – Sveika, – pasisveikino Neonelis ir maloniai pakvietė ją atsisėsti. – Kaip tau sekėsi vasarą?
 – Man, puikai, labai gerai jaučiuosi grįždama į Hogvartsą. Man ten labai patinka. – atsakė ji ir nusišypsojo.
Neonelis irgi nusišypsojo. Iš už debesų išlindo saulė ir apšvietė vaikų veidus.
 – Man tai irgi pui.. – nespėjo pasakyti Neonelis, nes į jų kupė įėjo Marie, Broncipinė Spait ir Stevas Bleck, iš klastūnyno koledžo.
 – Na, neatrodo, kad būtume jus čia kvietę! – sušuko Monila ir išsitraukė lazdelę.
Broncipinė susiraukė ir išsitraukė savąją. Jie visi buvo šeštakursiai, todėl su tokiais nepakovosi, bet Monila nenorėjo nusileisti.
 – Ramiau, ramiau, atėjome paklausti kaip laikotės. – gergždžiančiu balsu ištarė Marie ir žvilgsniu sudraudė Broncę.
Broncipinė įsigrūdo lazdelę į kišenę ir nieko nebedarė. Stevas stovėjo ramiai ir gudriai išsišiepęs, bet Neonelis žinojo, kad bernioko akys budrios ir šaltos kaip ledas.
 – Na, Monila nuleisk lazdelę. – pasakė Stevas.
Monila lėtai nuleido ranką, bet lazdelę vis dar laikė joje. Broncipinė šiurpiai nusijuokė ir paspyrė Neonelio lagaminą į šoną, nes tas užlipo jai ant kojos. Netyčia. Niekas nespėjo nieko pasakyt, kai Monila suklykė:
 – Protego! – smūgio banga nubloškė klastūniečius už kupė durų, o šias saugojo šviesiai mėlyna užtvara. Monilos akys žibėjo ir troško karo.
Klastūniečiai išsitraukė lazdeles, bet kažkoks prefektas budintis koridoriuje pasakė:
 – Staigiai visi į savo kupė ir kad nė vieno nematyčiau. – visi klastūnai juokdamiesi išėjo.
Tai buvo varno nago prefektas Miltenas Silvinas. Jis nusišypsojo Monilai ir nuėjo budėti. Monilos gynybos kerai išnyko ir nė vienas niekam nepratarė nė žodžio.
 – Na, man metas... – pasakė Monila ir išėjo iš kupė.
Neonelis išalko. Po truputį temo. Greitai turėtume atvykti ... į kupė įvažiavo vežimėlis su prekėmis ir viena moteriškė paklausė, ar Neonelis nenori ko nors užvalgyti. Neonelis nusipirko moliūgų sulčių ir saldymedžio lazdelių.
 – Sveikas – pasakė Takami ir Emily Glog iš švilpynės, įėjusios išėjus pardavėjai.
 – Sveikos, – pasisveikino Neonelis ir pavaišino paneles lazdelėmis – kaip jūs gyvenate?
Emily papasakojo apie savo nuotykius. Ji buvo nuvykusi pas tetą, į Norvegiją, ten tyrinėjo milžinus. Neonelis papasakojo, kad pats nieko nepaprasto nenuveikė, na o Takami susirado vaikiną.
 – Labai dėl jūsų džiaugiuos – pasakė Neonelis nežinodamas ką pasakyti.
Tada merginos pasakė, kad joms jau metas eiti, nes greitai atvažiuos ir tos išėjo, o Neonelis likęs vienas suskubo persirengti. Traukinys mažino greitį, vadinosi jie jau greitai atvažiuos. Vaikinui persirengus atėjo jos sesuo, taip pat persirengusi Hogvartso uniforma.
Nespėjus niekam nieko pasakyti, pasigirdo mašinisto balsas „Netrukus atvyksime į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Bagažą prašome palikti traukinyje, jis bus nugabentas atskirai. “. Hana sunerimo, bet brolis ją nuramino ir traukiniui sustojus, jie ėmė grūstis laukan.
Lauke krapnojo. Danguje švietė žvaigždės. Milžinas Hagridas pakvietė pirmakursius pas save, o Neonelis su Takami nuėjo link karietų, kurios turės juos nugabenti į pilį.
Prie Neonelio ir Takami prisijungė Emily ir Hjukas. Karieta pajudėjo. Niekas nekalbėjo. Visi buvo susijaudinę ir laukė kol vėl atsidurs pilyje.
Karieta sustojo ir draugai išlipo. Dangus buvo nusėtas milžiniškų žvaigždžių, kurios apšvietė kelią į pilį. Prie vartų degė žvakės. Prieš Neonelį ir jo draugus ėjo ir daugiau mokinių. Visi vyresni už antrakursius ir daugiausiai varnanagiai. Kaip visada, Neonelis nuėjo link didžiosios salės, kur turėtų vykti paskirstymas.
 – Žinokit, mano sesuo bus paskirta turbūt į švilpynę... – pasigyrė Neonelis.
 – Tai puiku. – pasakė Emily.
Vaikai žengė į didžiąją salę. Jos lubos kaip visada buvo užkerėtos kerėjimo mokytojos Marqrit Boeylin ir žibėjo žvaigždėmis. Didžiojoje salėje prie garbingojo stalo sėdėjo mokytojai. Daugelis mokinių jau buvo susirinkę ir laukė pirmakursių. Mokyklos direktorė Arwen Undomiel sėdėjo už garbingojo stalo pasipuošusi juoda skrybėle ir tamsiai violetine suknele. Jos kaklą puošė auksiniai karoliai, visai nesiderinantys prie išvaizdos, bet šiaip ji atrodė labai gražiai. Ateities spėjimo mokytoja Sakura dėvėjo madinga suknele ir atrodė labai gražiai. Tai buvo Neonelio mylimiausia mokytoja.
Visiems sėdint prie savo stalų, pro didžiosios salės duris įėjo pirmakursių pulkas lydimas mokyklos pavaduotojos. Neonelis pastebėjo Haną susikibusią su draugėmis ir išsiblaškiusią.
 – Viskas gerai.. – tyliai sumurmėjo Neonelis, kai vaikai po du išsirikiavo priekyje. Tada visi nutilo ir kepurė, padėta ant kėdės, prieš profesorę uždainavo:

 – Paskirstymo kepurė aš esu,
Paskirstyt turiu jus visus.
Mano protėviai įkrėtė man proto,
Nuo tada skirstau mažus vaikus,
Į koledžus.
Į švilpynę, pas kantrius,
Grifų gūžton, pas drąsius.
Gal Varnius, didelius protus,
Net pas nemėgstamus Klastūniečius.
Nesidrovėkit, mane užsidėki.
Juk turiu aš smegenų?

Pratrūko plojimai. Netrukus pro salės duris įplaukė keli šimtai šmėklų. Blankios kaip visada.
 – Kai pašauksiu. Ateisite čia, atsisėdę užsidėsite kepurę ir ji praneš kur jus paskyrė. Tada nubėgsite prie savo koledžo stalo. Airė Akapulto! – pasakė pavaduotoja pirmakursiams, smalsiai žiūrintiems į šmėklas. Iš minos išlindo rudaplaukė mergytė ir nerangiai atšlepsėjo prie profesorės. Jai atsisėdus ir užsidėjus kepurę, profesorė pasitraukė.
 – Protas... varno nagas! – suriko kepurė ir mergaitė nubėgo pas plojančius vaikus.
Paskirstymas už – truko ilgai. Atrodo šiais metai pagausėjo pirmakursių. Neonelis vos neužsnūdo. Kepurė suriko „Klastūnynas“ ir berniukas Monstras Dangis nuėjo prie stalo, kur džiūgavo Marie ir Stevas. „Pašlemėkai“ – su panieka galvojo Neonelis.
 – Galėtų viskas tęstis ir greičiau. – sumurmėjo švilpynės šmėkla – vienuolis.
 – Taip galėtų, bet paskirstymas labai svarbi ceremonija, – rimtai pasakė Emily, kai prie švilpių atžygiavo Hana Sendor – tikiuosi šįmet laimėsime.
Po geros valandėlės, kai visi naujokai buvo suskirstyti į koledžus, atsistojo direktorė ir prabilo:
 – Sveikinu naujokus ir skanaus.
Visi stalai tapo prikrauti maisto gėrybių. Neonelis buvo pripratęs, tačiau jo sesuo Hana su drauge Laira, kuri taip pat pateko švilpynėn, aiktelėjo iš netikėtumo.
 – Neįtikėtina – sušnibždėjo Hana. Ji ant ilgo švilpynės stalo pirmą kart matė tiek maisto. Vištienos šlaunelių, kalnus keptų bulvyčių, kiaulienos žlėgtainių, vištienos, bulvių košės, saldymedžio lazdelių, moliūgų sulčių ir visko kito.
 – Na, juk čia Hogvartsas. Tai magija, nors iš tiesų, viską gamino namų elfai. – paaiškino Takami vis dar nustebusioms mergaitėms.
Tos nieko nesuprato, tačiau tuoj pat kibo į maistą.
 – Na, rytoj prasidės pamokos, todėl iki pietų nesusimatysime, – pranešė Neonelis Hanai – bet neliūdėk, tau čia patiks.
Visi kalbėjosi, valgė, dalinosi vasaros įspūdžiais. Čia, Hogvartse, visi turėjo draugų, pažystamų ir visi čia jautėsi puikiai. Po dar geros valandėlės atsistojo direktorė. Šnekos nutilo, visų žvilgsniai nukrypo į ją, net ir mokytojų:
 – Ahmm... Dabar, kai visi numalšinot alkį ir troškulį, noriu tarti dar keletą žodžių. Vieną kitą pastabėlę mokslų metų pradžios proga. Pirmakursiams patariu įsidėmėti, kad į mokyklos teritorijoje esantį uždraustąjį mišką draudžiama eiti visiems mokiniams. Visiems, ir jums ir vyresniems mokiniams. Mūsų ūkvedys, ponas Sanguinary, prašė pranešti, kad per pertraukas nebėgiotumėte koridoriais, neterštumėte mokyklos, o svarbiausia, per pertraukas nenaudotumėte jokios magijos. Pirmakursiams negalima naudotis savomis šluotomis, o tie kurie norės pasiimti šluotą iš sandėliuko, privalės nuo šių metų įsigyti ūkvedžio leidimą. Tai galios visiems mokiniams, kurie naudosis ne savo šluotomis, o mokyklos. Kaip ir visais metais, priminsime, kad negalima imti sudėtinių dalių eliksyrams iš mokytojos ir mokyklos atsargų. Beje, priėmimas į kvidičo komandas vyks antrą semestro savaitę. Kol kas tiek, ir vėl valgykit – ir direktorė atsikvėpus atsisėdo.
Visi vėl ėmė šnekėtis. Aptarinėti naujas taisykles.
 – Griežtoka mokykla... – pasakė Hana, bet nenorėjo prisikalbėti, todėl pagavusi Neonelio akių žvilgsnį, užtilo.
Lauke pradėjo žaibuoti ir krapnoti. Vaikų šnekos po truputį nurimo. Visi jautėsi pavargę, visiems norėjosi pasiilsėti, juk rytoj pamokos? Direktorė vėl atsistojo ir pasakė:
 – Noriu dar trupučio jūsų dėmesio. – į salę direktorei kalbant, įėjo ūkvedys ir atnešė didžiulę paauksuotą, išdabintą deimantais skrynią. Joje kažkas kirbėjo, bet niekas nežinojo kas. – Arba magijos akademijos direktorė Evelina Makgonigal K. paprašė pasaugoti šią skrynią.. Ši skrynia yra išminties simbolis. Mokslo metų viduryje, kovo mėnesį, į mokyklą atvyks Arba magijos akademijos mokiniai ir mokinės su direktore skrynios pasiimti. Prašau rodyti būsimiems svečiams deramą pagarbą. Galite eiti.
Direktorė mostelėjo rankomis, ir visi mokiniai grupelėmis išsiskirstė iš didžiosios salės. Neonelis, Takami ir Hana skubėjo žemyn, netoli virtuvių, kur buvo švilpių miegamieji. Visi švilpiai taip pat traukė ten.
 – Man patinka, vyks šventė. – pasakė Tatamio Neoneliui.
 – Tai jau tikrai. – pasakė Neonelis. Hana trepsėjo draugams iš paskos.
Švilpių prefektė Fiona ėjo su pirmakursiais į priekį ir staiga sustojo prieš didžiulę spintą, prigrūstą knygų. Prefektė pasuko knygą į priekį ir tada atsidarė anga į švilpių bendrąjį kambarį, pro kurią visi sulindo vidun. Anga užsidarė.
Kambarys buvo apskritas. Jo sienos buvo nukabinėtos pasidabruotais burtininkų, švilpių paveikslais. Viduryje kambario stovėjo didžiulis ąžuolinis, senas stalas. Ant jo vaza pamerkta pelargonijų. Langų nebuvo, bet pasieniais kabėjo žibalinės lempos ir amžinos liepsnos žvakės apšviečiančios kambarį. Kambaryje buvo ir židinys, o šalia jo, gelsva sofa. Anga pro kurią jie įėjo buvo pavirtusi baru, o tik kitoje pusėje knygų spintele. Viršum angos buvo pakabintos geltonos užuolaidos. Šalia židinio vedė laiptukai su užrašais“ mergaičių miegamieji“. Nuo židinio porą metrų vedė laiptukai su užrašais „berniukų miegamieji“.
 Tie, kurie jautėsi labai pavargę, iš karto nuėjo miegoti. Neonelis atsisveikino su draugais ir draugėmis, tada priėjo prie Hanos.
 – Sveikinu tave patekus į švilpynė, tau čia patiks. Labanaktis – berniukas irgi išėjo miegoti.

3 skyrius – Būkim angelai, keliaukim į pragarą.

Rytas. Neonelis buvo jau atsikėlęs ir nusiprausęs. Berniukas skubiai apsirengė ir nubėgo į bendrąjį kambarį, kur jo jau laukė Takami ir mažoji sesutė Hana.
 – Sveikos, – pasakė berniukas. – Kodėl tokios ankstyvos?
 – Manai, noriu praleisti pirmąją dieną lovoje? – prunkštelėjo Hana.
 – Mes tavęs laukėm. – pridūrė Takami ir jie nuskubėjo Didžiosios salės link.
Didžiosios salės lubos, kaip visuomet atspindinčios dangaus skliautą už lango, buvo giedros. Stalai buvo nukrauti sumuštiniais, dešrelėmis bei moliūgų sultimis. Mokiniai linksmai čiauškėjo, kai kas valgė, tačiau daugelis dalijosi vasaros prisiminimais. Kai kurie jau turėjo naujuosius tvarkaraščius. Žinoma, buvo ir nepatenkintų, juk tenka sėdėti dvi nuobodžias pamokas iš eilės. Ir dar pirmą dieną! Prie valgančiųjų saujelės prisijungė ir Takami, Neonelis ir Hana. Vos prisikrovus lėkštes maisto pasirodė Švilpynės vadovė, dalindama tvarkaraščius. Pasiekusi juos, ji stabtelėjo:
 – Taaaaip... Neonelis ir Takami. Štai. – padavė kiekvienam po tvarkaraštį.
Neonelis žvilgtelėjo į šiandienos pamokas ir nudžiugo, ne taip, kaip daugelis sėdinčiųjų salėje.
 – Puiku! Pirma pamoka – Ateities būrimas, toliau seka Transfigūracija ir Kerėjimas. Galiausiai pietų pertrauka. Tada Herbalogija ir Astronomija. – pasakė Neonelis su šypsena veide.
 – Liaukis džiaugęsis, – subarė jį Takami šiek tiek susikrimtusi. – Herbalogija kartu su klastuoliais.
 – Nieko, kaip nors ištversiu. – pasakė Neonelis ir atsisuko į Haną, kuri buvo kažko nusivylusi.
 – Pirmos dvi – Nuodai ir Vaistai, paskui Transfigūracija, pas kažkokią Bardakoną ir magiškų gyvūnų pamoka su Grifų Gūžta. Pietų pertrauka. Tada Apsigynimas nuo Juodosios magijos. Tik tiek? – paklausė Hana.
Takami išklausė mergaitę ir pradėjo kvatotis. Jaunoji Neo sesutė nesupratusi žiūrėjo į merginą, kai ši pradėjo aiškinti:
 – Jums šiandien – tik keturios pamokos. Paskui jų padaugės ir jos palaipsniui sunkės. O ir šiaip, mokslo metų viduryje skųsiesi, kad per daug pamokų ir jos per sunkios. Tik Varniukai pakelia tokį krūvį, jiems atrodo, kad tai – tiesiog normalu.
Neonelis baigė valgyti ir paskubino mergaites, nes laikrodis, kabantis Didžiojoje salėje virš garbingojo stalo, rodė pusę devynių. Vos mergaitės pabaigė valgyti, jie trys patraukė bendrąjį kambarį, kur liko jų kuprinės. Skubėdami į pusrūsį jie sutiko apsiašarojusią Hanos draugę.
 – Kas nutiko? – susirūpinusi paklausė mergaitė.
 – Ūkvedys... Jis mane aprėkė už tai, kad aš trinuosi koridoriuose, o juk aš pirmakursė... kad ir kiek ieškočiau, kad ir kur eičiau – nerandu jos... – braukdama ašarą nuo skruosto tarė Hanos draugė.
 – Nieko. Eime su manim. – ir draugės nuėjo Didžiosios salės link.
Tuo tarpu Neonelis ir Takami, jau pasiėmę kuprines, nuskubėjo į Ateities spėjimo bokštą. Mokytoja nuleido kopėtėles ir palaukė, kol dauguma švilpių užlips.
Vaikai išvydo Ateities spėjimo kabinetą, kurį paskutinį kartą matė prieš prasidedant vasaros atostogoms. Dauguma apvalių stalelių, apklotų ryškiai rusvomis staltiesėmis, buvo išrikiuoti palei sieną. Pufai, ant kurių reikėjo atsisėsti, buvo pakeisti paprastomis kėdėmis. Ant kiekvieno stalo stovėjo po krištolo rutulį. Pasienyje stovėjo spinta, kurioje buvo sudėti mokymo reikmenys: puodeliai, knygos, arbatžolės ir kita. Ore, kaip visuomet, tvyrojo malonus smilkalų kvapas.
Vos į kabinetą įžengė paskutinis mokinys ir užvėrė paskui save liuką, nuskambėjo varpas. Pranešantis pirmosios pamokos šiais metais pradžią.
 –  Pirmiausia noriu visus pasveikinti su naujaisiais mokslo metais ir pasidžiaugti, kad visi grįžote sveiki ir gyvi. Žinoma, visiems knieti pabūti su draugais, pabendrauti, bet... Pirmiausiai noriu jus paklausinėti, ar daug prisimenate iš praeitų metų kurso? – paklausė mokytoja, kuri pati nesenai buvo pabaigusi Hogvartsą. – Nagi, kas man gali pasakyti, kas išviso yra Ateities spėjimas?
Į orą švystelėjo keletas rankų. Takami nedrąsiai pakėlė savąją. Mokytoja pažvelgė jos pusėn leisdama kalbėti. Mergaitė nedrąsiai pradėjo:
 – Tai įvairūs būrimai. Pranašavimo būdai. Aiškiaregystės.
 – O kokius būrimo būdus žinai? – paklausė mokytoja.
 – Hidromantija, bibliomanija, kristalomantija ir žinoma – dafnomantija.... – vardijo Takami užlenkdama pirštus.
 – Visiškai teisingai, bet grįžkime prie šiandieninės temos. Na, tiksliau šiandien nebus jokios praktikos, tik teorinė dalis.
Didžioji dalis mokinių nelaimingi atsiduso. Kai kas išsitraukė knygas, juk visiškai nesitikėjo, kad teks vėl kažką kalti. Tą pačią nuobodžią teoriją, kurios niekam nereikia...
 – Tiesiog noriu, kad į pergamento lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso. – liepė mokytoja ir atsisėdusi į savo puošnųjį krėslą, atsuktą į židinį, kuriame kol kas neruseno ugnis.
Tuoj pat sučežėjo pergamentas, suskrebėjo plunksnos ir visi mokiniai puolė rašyti. Netrukus suskambėjo varpas skelbiantis pamokos pabaigą. Visi nudžiugo ir nešė mokytojai lapus, o ši sušuko:
 – Beje, švilpynei skiriu dešimt taškų!
Neonelis ir Takami lipo žemyn iš bokšto. Vaikai traukė laiptais į apačią, kur turėjo vykti pirmoji šiemet Transfigūracijos pamoka. Jiems šį mokslą dėstė jauna raganaitė – Rinna Riggins. Magijos istorijos profesorės jaunesnioji sesuo.
 – Neoneli, palauk! – pasigirdo viduryje koridoriaus, Hana bėgo link brolio. – Nepatikėsi, man ką tik buvo pirmoji Nuodų ir Vaistų pamoka! Mokytoja griežta, bet nuostabi. Ji paklausė, kas yra Nuodai ir Vaistai, o aš, sugebėjau atsakyti. Taip uždirbau koledžui tris taškus!
Hana greitakalbe išbėrė žodžius. Neonelis kai ko nesupratęs tik nusijuokė ir pasakė:
 – Tu tikra šaunuolė! Stenkis taip ir toliau ir mums pavyks išplėšti Mokyklos Taurę iš varniukų rankų.
Mergaitei nubėgus link bibliotekos Neonelis su Takami pradėjo eiti iki klasės. Staiga berniuką ir mergaitę išgąsdino iš už kampo atskrieję balsai. Tai buvo klastuolių šutvė iš traukinio. Smalsumo vedimi jie sustojo pasižiūrėti, kas vyksta. Šeštakursiai paskui save skraidina Morganą, pakankamai gerą Neonelio draugę iš Grifų Gūžtos. Mergaitei iš nosies bėgo kraujas.
 – Cha, Neoneli, jau nesi kietas ką? Kas tau?.. Nepatinka, kad draugė sumušta? – išsiviepė Marie žvilgčiodama, kad neateitų koks nors mokytojas ar prefektas.
Steve‘as beprotiškai nusijuokė, akimirką atrodė tarsi pamišęs. Broncipinė pašaipiai žvelgė į mergaitę, kuri suglebusi sklandė ore.
 – Paleiskit ją! – suriko atbėgusi Brigid, šeštakursė švilpynės mokinė.
Broncė sugniaužė kumščius. Tada išsitraukė lazdelę ir nutaikiusi ją Morganą pasakė:
 – Nori, kad paleistume? Tuomet – gaudyk! – klastuolė nusijuokė ir suriko: – Levicorpus!
Mergytė apsivertė ore ir dabar kabėjo žemyn galva. Neo trenkėsi į Broncę. Šios lazdelė iškrito ant žemės, o grifukė sunkiai žnektelėjo ant grindų.
 – Žąsine tu, na palauk! Tau dar taip atsirūgs... – Broncipinė atsistojo šiurkščiai nustumdama Neonelį. – Crucio!
Neonelis šaižiai suklykė, regis klyksmas bus pasiekęs visus pilies kampelius. Steve‘as kvatojosi garsiau už visus, jam tai atrodė labai juokinga, o kankinamas berniukas jautėsi taip, tarsi jį būtų kas deginęs iš vidus. Neonelis atrodė rėkė nesavu balsu. Jis gulėjo ant grindų, raitėsi, rėkė, bei maldavo paleisti, bet buvo bejėgis kad ką nors padarytų.
 – Neee! – suriko Brigid.
Švilpinukė nieko negalėjo padaryti, nes Marie užbūrė ją visiško paralyžiavimo užkeikimu. Morgana gulėjo kampe, netoli šarvų. Kraujas jai tekėjo ne tik iš nosies bet ir iš rankos. Takami stovėjo sukrėsta, siaubo kupinu žvilgsniu. Staiga ir ji išsitraukė lazdelę.
 – Expelliarmus! – suriko Takami.
Nestiprus kerų žaibas trenkė į Bro, tačiau ši tarsi nieko nepajuto ir toliau juokdamasi kankino ant žemės gulintį berniuką. Į Neonelio draugę Takami atsisuko Marie, kuri akimirką tarsi stebėjo kovą, negalėdama patikėti, kad niekas jiems netrukdo kovoti, lengvai mostelėjusi lazdele ji bežodžių kerų pagalba nubloškė Takami, kuri taip ir liko gulėti atsitrenkusi į sunkią koloną. Greitai laiptais atbėgo Moni. Akimirką nesuprasdama, kas vykstą taip ir vėpsojo į besiraitantį Neo, Takami be jokių gyvybės ženklų, ir dar vieną mergaitę, kurios vardo nesistengė įsiminti.
Kas per?.. Br, nepyk... Moni išsitraukė lazdelę ir mostelėjo nutaikiusi į Broncę. Merginos, kankinančios Neonelį lazdelę nukrito į šoną, o ši akimirką stovėjo tarsi apdujusi. Per tas kelias akimirkas berniuko kančios baigėsi. Jis nejudėdamas gulėjo ant šalto akmeninio grindinio. Kažkur tolumoje girdėjosi vis artėjantys šūksmai ir daugybės bėgančių kojų trepsėjimas. Mo, supratusi, kad baigsis tikrai blogai pusbalsiu tarė:
 – Minkit iš čia, ot sugalvojo, žaidimai be manęs!.. Goblinai jūs... – susiraukusi nužvelgė visą „mūšio lauką“, kur gulėjo Takami, Morgana, Brigid ir galiausiai – nukankintas Neonelis...
Klastuoliai nusijuokė ir nubėgo pro Moni, priešingon pusėn nei girdėjosi artėjantys žingsniai. Akimirka kita ir pasibaisėjusios nuo matomo vaizdo stovėjo profesorės Elwynna, Mija ir Mery. Visos puolė gaivinti mokinius, kol Moni stovėjo nieko netardama. Profesorė Mery nuskraidino Takami ir Brigid į ligoninę, kur Madam Pomfi jas turėjo pagydyti. Elwynnai atgaivinus Morganą šioji nesusigaudė, kur yra, taigi kelias akimirkas tik vėpsojo nieko nesuprasdama ir dairėsi aplink. Tačiau daugiausiai vargo teko gaivinant Neonelį. Reikėjo gerų penkiolikos minučių, kad šis atsigautų. Vėliau Mija palydėjo Morganą ir Neonelį į ligoninę pas Brig ir Takami.
Visą laiką tylėjusi Elwynna priėjo prie merginos. Atrodė, kad mokytoja dreba iš pykčio, tačiau balsas buvo pakankamai ramus.
 – Monila, kas čia nutiko?.. Kaip suprasti, kad randame tave su keturiais be sąmonės gulinčiais vaikais?..
 – Profesore... Ėjau į Herbalogiją, kai išgirdau kažką, atbėgau, bet nespėjau nieko pamatyti, viskas, ką mačiau buvo juodas apsiausto skvernas dingstantis štai ten, – mostelėjo kiton pusėn nei nubėgo klastuoliai. – Daugiau nieko nemačiau, tik tai, ką toliau matėte jus...
Dar kelias minutes pakamantinėjusi Mo Elwynna paleido ją į pamoką, o tuo metu Madam Pomfi sulopytas Neonelis ir Takami jau skubėjo į kitą pamoką.
 – O, sveiki, sveiki. Užeikit. – mostelėjo profesorė vaikams vos įėjus.
 – O kurgi mūsų mokytoja? – paklausė Amanda irgi atėjusi į klasę su Neoneliu ir Takami.
 – Aš naujoji jūsų Kerėjimų mokytoja Marqrit Boleyn. Pernai jūs mane matėte, kai tariausi dėl mokytojos vietos. Senoji mokytoja pasiligojo. Todėl aš tapau naująja jūsų Kerėjimų mokytoja. – atsakė profesorė visiems.
Nuskambėjo varpas, skelbiantis pamokos pradžią. Mokytoja pasiėmė kreidos ir užrašė ant lentos: „1 pamoka. Kartojimas. “ Takami pakėlė ranką ir paklausė:
 – Mokytoja, aš nesuprantu temos. Gal galite paaiškinti?
 – Oi, kokie jūs neramūs. Šiandien noriu, kad į lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso. Peržvelgsiu kerus, kurių jus išmokote. Tai tiek šiai pamokai.
Vaikai lengviau atsiduso. Darbas buvo nesunkus, toks pat, kaip ir per Ateities būrimą. Nepraėjo nė pusė pamokos, o jie jau buvo viską padarę. Mokytoja surinko lapus, ir ėmė po vieną skaityti. Ko kiek laiko paklausė:
 – Kuri iš jūsų Amanda? – paklausė mokytoja.
Švilpė skubiai pakėlė ranką ir truputį susijaudino, bet nebijojo mokytojos, bijojo gauti neigiamą pažymį. Marqrit pasižiūrėjo į ją ir pasakė:
 – Tu parašei geriausiai, sveikinu, penki taškai Švilpynei. – pasakė mokytoja.
Nuskambėjo varpas, visi išėjo iš pamokos. Kaip ir daugelis kitų mokinių švilpiai patraukė į kiemą pasimėgauti paskutiniai saulės spinduliukais.
              
4 Skyrius – Tobula žmogžudystė

Direktorė sėdėjo direktorės kabinete. Vakarėjo. Arwen klausėsi nediduko radijo padėto ant palangės, visai šalia jos. Kabinetas atrodė nepaliestas. Visi direktorių paveikslai kabėjo ant sienos. Dabar spintelėje, kur kažkada direktorius Dumbldoras laikė vyno butelius ir minčių koštuvą, stovėjo spalvingos lempos ir visokie Hogvartso pilies brėžiniai. Visai šalia palangės, apačioje, stovėjo spintelė su mokinių ir mokytojų bylomis, o viršuje spintelės, paskirstymo kepurė. „O dabar, ponai ir ponios, kaip visada su jumis Poterio sargyba“ – pranešė per radiją kažkoks vyriškis. Ši laida tapo labai populiaria. Arwen beveik nieko negirdėjo. Jos mintys sukosi kažkur apie neseniai perskaitytą laišką iš Abra magijos akademijos. Pasirodo, Abra akademijos direktorė paprašė pasaugoti jiems svarbią skrynią. Kadangi mokyklos bendradarbiavo, tai Arwen sutiko skrynią pasaugoti iki kovo mėnesio. Paskui Arba magijos akademijos mokykla turės atvykti pasiimti skrynios ir atšvęsti mokyklų susitikimo proga.
Staiga direktorės mintis nutraukė beldimas į duris. Tuk tuk tuk.. Durys atsivėrė nespėjus direktorei nė prasižioti ir į kambarį įėjo magijos ministrė, klastūnyno vadovė, Lurida Revendž. Šiandien, vakare, ji buvo pasipuošusi tamsiai žalia sukne.
 – Laba diena direktore – prabilo ji įsakmiu balsu.
Arwen tylėjo. Arwen nesugebėjo nuslėpti draugiško šypsnio, tačiau už Arwen, prabilo Lurida.
 – Prieš prasidedant mokslo metams, norėjau su jumis pasikalbėti. Neseniai sužinojau, kad per vasaros atostogas, Stevas Bleck... – bet ministrė matyt apsigalvojo ir nutilo, lyg nepasitikėdama direktore, bet neilgai, vėl pasakė – nesvarbu, man svarbiau ar jūs atleidote tą mokytoją, kaip jis, tą Deividą atrodo Dekerį?
 – O taip Lurida, atleidau už neatsakingumą, o dabar jis išvyko iš šalies – atsakė Arwen ir užsidėjo ant galvos juodą skrybėlę, kuri nesiderėjo su tamsiai violetine suknele. – Gal eime į salę? Netrukus atvyks mokiniai, o paskui ir pirmakursiai?
 – O taip, žinoma. – pasakė Lurida ir nekantriai nutrepsėjo laiptais žemyn. Direktorė iš paskos.
Ir Arwen ir Lurida atrodė pakankamai jaunos. Bet jos buvo labai subrendusios. Neilgai trukus, jos pasiekė didžiąją salę, į kurią ėjo vis daugiau mokinių. Pasiekusios garbingąjį mokytojų stalą, jos atsisėdo ir ėmė laukti mokinių.
Visi mokytojai buvo pasipuošę ir pakankamai išsiblaškę. Lurida sėdėjo rimta ir koja barbeno sau į sugalvotą ritmą, kad prastumtų laiką, nes neturėjo laiko švaistyti laiko veltui. Ministrė pažvelgė klastūnų ir klastūnių pusėn. Marie kaip visada valdinga ir pasitikinti savimi, puiku, Stevas ištroškęs žinių ir pakankamai tylus. Šiais metais, jie ims praktiką ministerijoje. Pasistengsiu, kad jis taptų mano patarėju. Atrodo susirinko visi išskyrus pirmakursius.
Ir nespėjus niekam nieko daugiau pagalvoti, į salę įžengė pirmakursiai, smalsūs ir išsigandę. Kai vaikai išsirikiavo priekyje, direktorės pavaduotoja ir visi kiti klausėsi naujos kepurės dainos. “ Juk turiu aš smegenų? “ – užbaigė kepurė. Kažkas nusijuokė. Lurida greitai pakreipė galvą klastuolių pusėn ir pamatė kratančią savo dailią galvą nuo juoko jauną klastūnę. Tai buvo Lure Jewel. Jauna, bet puikus pavyzdys kitoms klastūnų kartoms, kad ir ne grynakraujams. Lurida nusišypsojo ir net neatkreipė dėmesio, kad paskirstymas prasidėjo. Naujų mokinių minia po truputį tirpo ir direktorė ir Lurida pagaliau labiau nusiramino. Dar po kelių minučių, paskirstymas buvo baigtas. Direktorė atsistojo.
 – Sveikinu naujokus ir skanaus. – tai pasakius, stalai lūžo nuo gardaus maisto. Luridai maistas buvo nė motais. Ministrė garsiai pakvietė prie savęs baroną, klastūnyno vaiduoklį.
 – Pranešk Lurei, kad ji puiki klastuolė. – liepė ministrė.
Kruvinasis baronas nuskrido link mergaitės, o ši išgirdusi žinią nusijuokė gardžiu juoku ir pamerkė akį klastūnyno vadovei. Lurida greitai nusuko galvą ir pasižiūrėjo į kitus stalus. Grifai dabar sveikino pirmakursius.
 – Ačiū Paliunisa – pasigirdo mažos pirmakursės balselis – ir man smagu susipažint.
Lurida vėl pasisuko, į varnanagius. Ten laiminga sėdėjo prefektė Monila plepanti su Yavanna Kementari. Ir į švilpius, kurių prefektė Fiona plepėjo su seniūne Lauren Malign. Visi atrodė laimingi. Praėjo šiek tiek laiko ir direktorė paaiškino keletą dalykų mokslo metų pradžios proga, o paskui buvo įnešta skrynia ir pasakyta, kad mokslo metų viduryje atvyks Arba magijos akademijos mokyklos direktorė ir mokiniai skrynios atgauti. Ir pagaliau, visi išsiskirstė. Lurida pribėgo prie Stevo ir nusivedė jį į gretimą kambarį, šalia didžiosios salės.
 – Colloportus, muffliato – vienu mostu ministrė užrakino duris, kitu jas užkerėjo, o trečiu, be burtažodžio uždegė žvakes. – Man reikia su tavimi pasikalbėti.
 – Klausau vadove – kreipėsi Stevas į ministrę atšiauriu balsu.
Lurida priėjo arčiau jo. Tada atsisėdo ant paauksuotos kėdės. Kalbėti ji neskubėjo, tačiau žiūrėjo tiesiai Stevui į akis. Stevas nenorėjo nusileisti, todėl atsakė lygiai tokiu pačiu žvilgsniu. Ministrė nusišypsojo ir ištarė:
 – Man tu patinki. Esi tobulas. Beje, žinau ką padarei šią vasarą, bet tam prieštarauju, kodėl? Paėmei ko reikėjo, tačiau kodėl žudei? – paklausė jo Lurida.
 – Man reikėjo tos šerdies. Su ja aš tapau nuovokesnis, o mano lazdelė gavo dvigubą galią, ir beje, veikia nepriekaištingai, o jis, šiaip ar taip jau buvo senas ir niekam nereikalingas. – ramiai atsakė Stevas.
 – Tačiau padarei klaidų, palikai pėdsakus ir beje palikai jį ten. Kadangi esu ministrė, pasinaudojau padėtim ir žmonės to nesužinos, bet kas būtų, jeigu ne aš? Ir beje niekas iš ministerijos net neįtarė, kad tai tavo darbas, tačiau aš kitokia nei kiti. Atkreipiu dėmesį į menkiausią kruopelę. Toks mano darbas. – pasakė ji.
Stevas nė kiek nesutriko ir įsitaisė fotelyje, priešais ministrę.
 – Aš jums be galo dėkingas. Nors kaip sakėte, jie būtų parašę, kad rastas lavonas, bet niekas nebūtų manęs įtaręs.
 – Bet aš tave pagavau, norėčiau tave suimčiau. Bet tu išskirtinis. Tu pasižymi jėga, kurios senai nemačiau. Ir prižadu, už savo gabumus būsi apdovanotas. Pirmoji premija tai būti mano patarėju ministerijoje. Kiek žinau, tai šiemet, tu ten praktikantas? – Lurida nekantravo greičiau išeiti. Ji turėjo dar vieną darbą.
 – Stevas apstulbo. Tiesa pasakius, esu sužavėtas. Manęs nelabai domina ministerija, bet būti jūsų patarėju? Čia tai jėga? – Pasakė Stevas kiek sau, ne jai – žinoma sutinku.
Lurida atsistojo ir pasakė.
 – Tuomet iki susitikimo jau kitą savaitę. – Lurida pakilo ir nuėjo. Durys jai pačiai atsidarė, net be lazdelės. Ji išėjo ir paliko Stevą tamsoje.
 Praėjo diena po rugsėjo pirmosios. Arwen buvo pranešta apie baisius mokinių prasižengimus, bet kaip visuomet, klastuolių elgesį užglostė Lurida.
 – Aš atsakau už jų elgesį, jie bus nubausti – pasakė klastūnyno vadovė.
Nieko nelaukusi, vakare, ji jau sėdėjo klastuolių požemyje ir kalbėjosi su Stevu, Marie, Broncipine ir Miriana, trečiakurse klastūne.
 – Nesuprantu Miriana, kodėl tu įsikišai į šį pokalbį, tačiau ir tau prilips ta pati bausmė, man jau nusibodo jus dangstyti. Tai bus pamoka visiems – nukirto Lurida.
 – Bet Lurida – maldaujamai sužviegė Mariana, kuri bijojo bausmės.
 – Viskas baigta. Jūs visi turėsit padėt mokyklos personalui, taip. – Lurida nutilo, atrodo mąstė. – Marie ir Broncipinė padės Sanguinary miške.
Pasigirdo džiaugsmo kliegesys, visi tikėjosi ko nors siaubingo.
 – Nėra ko čia juoktis, Stevas ir Mariana dirbs bibliotekoj. Tai tiek. – Lurida išėjo palikdama vaikus vienus.
Stevas įsitaisė žaliam krėsle ir pasakė:
 – Kuo mes kalti, kad kiti negali apsigint?
Niekas jam neatsakė, visi tylėjo. O visiems tylint, Marie atsistojo ir greitu žingsniu nuėjo į merginų kambarį. Broncė iš paskos.
Tuo metu, švilpynės bendrajame kambaryje, sėdėjo Neonelis ir Takami. Abu džiugiai susijaudinę. Jie aptarinėjo dienos įvykį.
 – Na, bet žinoma, jiems niekas nieko nedarys – Takami iš pykčio šiaušėsi plaukai – jų vadovė Lurida magijos ministrė ir ji viską atleidžia.
Neonelis tylėjo, o per tą laiką, Hana pakilo ir nubėgo miegoti. Švilpynės bendrajame kambaryje visi aptarinėjo klastūnų poelgį. Niekas iš švilpių to nekoregavo. Visi buvo susikrimtę. Tada nuo minios atsiskyrė Lauren ir priėjo prie berniuko.
 – Ar viskas gerai? Atrodai susikrimtęs. – paklausė ji.
 – O, viskas gerai, tikrai – pakėlė akis į Lauren Neonelis ir nuėjo į berniukų kambarį.
 Neonelis išsitraukė iš kuprinės kerėjimo užrašus ir lazdele ėmė praktikuotis mojuoti. Gal šitaip nusiraminsiu? Prabėgo penkios minutės. Kambario durys atsivėrė ir įėjo Takami.
 – Ką tik kalbėjau su Lauren. Pirmoji diena mokykloje jai praėjo puikiai, jei ne šis įvykis. Beje, ar tau tikrai viskas gerai? – pakartojo Takami Lauren žodžius – atrodai baisiai.
Neonelis paaiškino, kad yra susinervavęs, nes Hana sužinojo, kad jis yra nekenčiamas klastūnų, ar bent jau toks buvo. Takami pasakė, kad visiems nusišvilpt koks jis yra ir svarbiausia nenuleist rankų, su visais elgtis draugiškai ir gerai. Neonelis sutiko ir vaikai kartu nuėjo miegoti.

5 Skyrius – Sąmokslas

Neo jau buvo bepaleidžiantis Marqrit ranką. Nors draugė iš pažiūros atrodė tikrai liekna, bandant tempti ją per begalinius koridorius, kurie atrodė dar ilgesni, nei paprastai, buvo ne taip jau ir lengva. Galų gale jis pasuko už kampo, kur jau tamsavo juodai rudos durys. Atsidusęs, kartu ir iš palengvėjimo, ir nuo naštos, jis atkakliai, centimetras nuo centimetro, stūmėsi pirmyn.
Xantoria Taraxanum siūbavo koją. Patogiai įsitaisiusi krėsle savo kabinete, ji tingiai suposi, kartas nuo karto užrašydama kokią pastabėlę į Apsigynimo nuo juodosios magijos klasės žurnalą – o gal tik daiktą, kuris buvo į jį panašus. Taip lengvai ji savo paslapčių rodyti nemėgo, taigi žiūrėdamas į tą moterį ir jos daiktus, niekuomet negalėjai būti tikras, ką matai. Taigi, Xantoria suposi, o didelis laikrodis itin garsiai tiksėjo. Paprastai ji nekreipdavo į tą visai jai nereikalingą detalę dėmesio, tačiau dabar garsus rodyklių judėjimas ją trikdė. Trukdė susikaupti, o ir šiaip visai neįsipaišė į bendrą kambario atmosferą. Tiesą pasakius, Xan jau seniai bandė prisiruošti jį išvis ištrenkti lauk, tačiau kažkaip... Nepavykdavo. Ji kryptelėjo galvą, išgirdusi kažką prie durų... Galų gale, jau nusprendusi, kad jai pasivaideno, išgirdo tai vėl. Tas garsas buvo beldimas, ne kas kitas. Nuleidusi plunksną, ji irzliai pakvietė beldiką vidun; netrukus paaiškėjo, kad tai tikrai buvo beldikas. Sendoras, dingtelėjo jai, po kelių akimirkų buko spoksojimo į rudaplaukį vaikiną, stovintį priešais, ir jo „nešulį“. Ir Boleyn. Įdomu, įdomu...
 – Laba diena, – iššvokštė Neo, paleisdama Marqrit ranką taip, kad draugė švelniai nusileistų ant minkšto rusvo kilimo, kuris buvo paklotas prie durų. –Turime tokią, ee, problemėlę...
 – Tikrai? Nematau, – pašaipiai pastebėjo ji, nužvelgdama Marqrit, tysančią ant grindų. Pora judesių lazdele, ir ši atsisėdo, pasiremdama virpančiomis rankomis. –Kas tokie?
 – Klastuoliai, – sušnypštė Marqrit, netverdama įniršiu. –Tie susmirdę šunys, pašlemėkai! Jums leidus, mums su Neoneliu jau tikrai reikia į pamoką, ačiū už pagalbą, profesore.
Mergina taip ir pašoko. Pyktis jos veide buvo matomas kilometro spinduliu. Netruko nei sekundėlės, kol ji pasičiupo savo rankinę, nudribusią ant grindų, ir šovė pro puošniai raižytas duris, o dar po akimirkos jau bėgo per koridorių, vos liesdama grindis pėdomis.
Neo, vis dar stovėdamas Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, gūžtelėjo pečiais ir atsiprašomu žvilgsniu dirstelėjo į Xantorią, kuri, kaip nekeista, stebeilijo į jį.
 – Aš net nespėjau nieko pamatyti! Nulipau laiptais lėtai, nes pamečiau pakeliui pusę daiktų, o kai atsiradau koridoriuje, ji jau gulėjo parkritusi, negalėdama pajudėti!
Xantoria neskubėdama apžvelgė kabinetą. Ką tik apimta tingaus snaudulio, dabar ji smalsiai tyrinėjo ir apmąstė kiekvieną trumputėliai papasakoto įvykio detalę. Tuomet iš nepastebimo stalčiaus po stalviršiu nežymiu rankos judesiu ištraukė pergamento lapą, ant kurio buvo nupieštas vėrinys. Smulki raižyto sidabro grandinėlė ir mėlynas safyras buvo negrabiai nuteplioti ant lapo, tačiau ji galėjo prisiekti, kad jį kažkur matė. Tik va kur? Ūkvedys, pakišęs visiems profesoriams po tokį lapą, nieko konkrečiai neaiškino, tik liepė pranešti, jei kas tokį pamatysiąs. O Xantoria turėjo neblogą regimąją atmintį, ir dabar, vis dar bemąstant apie šių dviejų mergaičių pasakojimą, jai iškilo vaizdinys: sidabras ir mėlis. Uniforma. Rudaplaukė mergina, vos prieš minutėlę bejėgė gulėjusi ant kilimo jai prie pat kojų, čiupinėjanti masyvų papuošalą ant kaklo. Štai kur demonas pakastas, – šovė jai mintis, o veidą nutvilkė gudri šypsenėlė, kuri neliko nepastebėta.
 – Esu beveik tikra, kad žinau, kas ištiko tavo draugę. Tiksliau, kodėl tai nutiko. Ir manau, kad ir tu įtari. Ar Marqrit nešiojasi papuošalą?
Neo net žagtelėjo. Jo įtarimas, iki šiol tik kartelį droviai sukirbėjęs, peraugo į Įtarimą iš didžiosios „Į“.
 – Jūs... Jūs žinot?
 – Numanau. – savimi patenkinta šypsenėlė anaiptol neatitiko žodžių; Xantoria buvo visais šimtu penkiasdešimčia procentų tikra, kad pagaliau atkapstė trūkstamą grandį. –Daug ką numanau. Klausyk, jei kartais Marqrit... arba klastuoliai... kur nors paliktų ar pamestų tą vėrinuką, buk geras, atnešk man. Turiu visai nemažą teisę jį turėti. Sutarta?
 – A – aha... –numykė Neonelis. Jis buvo sutrikęs, juodai sumišęs ir net neįsivaizdavo, ką reikės daryti toliau. –Man jau tikrai reikia į pamoką...
 – Vadinasi, sutarta. –nukirto Xantoria. –Iki pasimatymo.
 – Viso geriausio...
Tyliai uždaręs kabineto duris, Neo atsišliejo į sieną, giliai kvėpuodamas ir bandydamas įsiteigti sau, kad yra visiškai ramus. Nepavyko, tačiau jis per daug nesijaudino – mintys buvo kur kitur. Pas Marqrit. Ką ji slepia? – mintijo Neonelis, nelabai ir betikėdamas viskuo, kas įvyko per paskutines dešimtį minučių. Šeštus metus su ja mokaus, o pasirodo, nepažįstu? Jis atsiduso, nervingai suraukęs antakius, kurie dabar sudarė dvi vienodas žemyn besileidžiančias linijas. Įkyrus nerimas, kvailas pažadas, abejingi žodžiai... Viskas susipynė ir nuo to tikrai nebuvo lengviau ką nors suvokti, taigi Neonelis jautė tik šaltą sieną – ir sau už nugaros, ir mintyse.
 – Vis viena sužinosiu, – sumurmėjo jis sau, sukryžiuodamas du pirštus už nugaros ir suspausdamas taip, kad net trakštelėjo. –Išsiaiškinsiu.
O jau tuomet, tarsi pastūmėtas nežinia kieno rankos, jis atsistūmė nuo sienos ir greitu žingsniu nuskubėjo koridoriumi. Į pamoką...
Xantoria šyptelėjo, neslėpdama itin patenkintų akių. Gerieji demonai, tai tikrai laiminga diena, – mąstė ji vypsodama. Nors dar pažiūrėsim, kaip viskas išeis. O, Sanguinary, berods, pradės sektis... Ji apsiausto kišenėje sugriebė mažutę gertuvėlę ir patraukė mažą gurkšnelį. Goblinų darbo gėrimas, kurio pavadinimą mažai kas žinojo, įkvėpė jai energijos. Ne kažin kiek, tačiau tam, kad iš burgundiško vyno spalvos lūpų išsprūstų mažutė dainelė, pakako.

 6 Skyrius – Marie dvikova

Savaitė Neoneliui praėjo be rūpesčių. Nebuvo nieko ypatingo, nebent tai, kad klastuoliai, atrodo, užsitarnavo bausmę. Dar Marqrit paslaptis.... bet klastuoliai... Magijos ministrė paskyrė jiems bausmę, iš tikrųjų. Marie ir Broncipinė su ūkvedžiu vaikščiojo į mišką ir ten, atrodo, nešiojo malkas ar kokį velnią, bet dirbo iš peties. Na, o Steve‘as su Miriana, kuri irgi gavo darbo, dirbo bibliotekoje. Padėjo bibliotekininkei surašyti naujas nupirktas knygas, valė dulkes, iš eilės perdėliojo laikraščių krūvas. Ir savaitei einant į pabaigą, Neonelis pastebėjo, kad visi klastuoliai tampa vis draugiškesni. Niekas nesišaipė ir niekas nieko bloga nedarė.
Na, bet kas nors juk kažkada turi būti nekaip. Vieną šaltą dieną Monila brovėsi per Uždraustojo miško krūmynus bandydama atrasti vietą, kur turėjo vykti Marie ir Magijos ministerijos darbuotojos dvikova. Netrukus pasirodė kojas sušlapusi Marie. Ne visai tvarkinga, bet ryžtingai nusiteikusi.
 – Sveika. Tu pačiu laiku, bet kažkas vėluojasi, – pasakė Monila žvalgydamasi, tačiau nieko aplink net nesimatė.
 – Puiku. Ar tikrai? O iki čia prieiti nėra taip lengva...
Marie nužvelgė savo peršlapusias kojas.
Vaje... Tie burtažodžiai prisimena tik tada, kai būni įspraustas į nepatogią padėtį, o dabar, kai reikia džiovinimo kerų, niekas į galvą nešauna.
Marie suraukė nosį ir sukryžiavusi rankas atsisėdo ant kelmo šalimais Monilos. Monila buvo viena „Dvikovų klubo“ teisėjų.
Keli tamsūs debesys užslinko virš aikštelės.
 – Hm, jaučiu, kad tuoj pradės lyti. Bus kova ekstremaliomis sąlygomis, ko iki šiolei dar nebuvo...
Kilstelėjusi lazdelės galiuku akinius nuo saulės, nes jos nebebuvo, žvilgtelėjo į Marie. Kojos buvo šlapios.
 – Hm, o nenori panaudoti kokių nors kerų kojoms išdžiovinti? Žinau vienus gerus.
Marie nusijuokė.
 – Manau, kad išsidžiovinti dabar ką nors nebūtų verta.
Tada Marie stryktelėjo.
Mo kilstelėjo akis į dangų.
 – Gal net žaibuos. Reikės man skėtį išsiburti, o va jums, manau, jis tik trukdys. Bus įdomu pažiūrėti.
Mergina skaniai nusižiovavo.
Žaibuos? Neblogai.
Kilstelėjus akis į dangų Marie šyptelėjo.
 – Bent apsirengiau gana šiltai. Na,, kada ji ateis? Pradedu nerimauti, kad žaibuoti pradės ir baigsis, o ji vis dar neateis, – Marie susiraukė.
Raukėsi ji be iš šalčio, o iš kitų neatsakingumo. Susiradusi beržo šakelę ji pradėjo lupinėti nuo jos tošį.
Lietaus lašeliams vis dažniau krintant žemėn Mo susimąstė.
Hm, jei pradės labai lyti, o toji Magijos ministerijos darbuotoja nesirodys, nejaugi teks atkelti kovą?
Nutaikius lazdelę link pilies šūktelėjo:
 – Accio, skėtį! – sušuko Mo ir atsisukusi į Marie pamatė kažką šnarant krūmuose.
Iš krūmo išniro gyvūnėlis.
Hm, regis, Geruolis, ar kaip jis?.. pagalvojo mergina.
Ir pradingo besileidžiančios saulės spinduliuose, kurią jau beveik gožė lietaus debesys. Skėtis klusniai nusileido į Moni ranką ir ši, išskleidusi jį, pasislėpė po juo.
Tuo metu, mokyklos ūkvedys buvo miške. Jis, pasivertęs į panterą, lakstė miške, kai pamatė dvi mokines: Monilą ir Marie.
Jos vis nepasimoko, kad miške pavojinga... Reik jas pamokyt...
Ūkvedys įsiropštė į vieną medį ir nuo šakos šoko tiesiai ant Marie.
Jei dabar nepasimokys, tada niekad tai neįvyks, pagalvojo San.
Per lietų kiek sušlapusi skrido pelėda. Snape laikė voką su raudonu vaško antspaudu. Numetusi voką pelėda visiškai šlapia pasileido atgal į mišką.
Hm, kas čia galėtų būti?.. Akimis permetusi laišką Mo net išsižiojo.
Pradėjusi garsiai kvatoti atsisuko į Marie.
 – Žinai, tau nepatiks, nors gal?.. Štai klausyk, kaip Magijos ministerijos darbuotoja tiesinasi, kad neatvyko į kovą su šeštakurse. Gėda juk... – juokėsi Monila. – Va, va: „... negaliu atvykti, nes kenkėjai užpuolė Birmingamo priemiestį“. Pamanyk, lyg jai vienai reikėtų su tais kenkėjais kovoti. Hm, gal geriau tiesiai šviesiai sakytų – bijau, kad pralošiu Marie tokiomis sąlygomis... Apgailėtina, kad tokie žmonės sėdi valdžioje.
Tada Monila laišką sudegino. Marie padange pradėjo sekti atskrendantį padarą. Siluetas ryškėjo – pelėda. Numetusi laišką į Monilos rankas ji išskrido, palikusi ją su šokiruotu veidu ir laišku rankose. Mo jį perskaitė.
 – Bailė, – pasakė klastuolė, tačiau akimirksniu ji nutilo.
Lietus dar lijo, o Marie stovėjo su skėčiu rankose. Akimirką iš kažkur ant jos užšoko pantera. Pantera miškuose? Sanquinary... Ūkininkas sumautas... Jau nebeapmaus... Marie krito, tačiau lazdelė buvo paruošta kovai ir ji nesnaudė. – Stupify!
Sanquinary spėjo tik pamatyt į jį atskrendančius kerus.
Oi, negi ji pasimokė... Kaip dabar man viskas atsirūgs, oi kaip atsirūgs.
Į ūkvedį pataikė kerai, kadangi nebuvo galimybių išsisukti. Pantera ore sustingo, vožėsi į medį, prarado sąmonę ir atsivertė į žmogų. Iš pakaušio jam bėgo kraujas.
Marie nieko nelaukė ir pasakė Monilai:
 – Mo... mane užpuolė pantera. Kam čia tie apsimetinėjimai? Ūk... vedys.
Marie atstingdė ūkvedį ir jis pradėjo tirpti. Marie, nuliūdusi dėl kovos ir truputį sunerimusi dėl ūkvedžio, greitai išėjo iš miško. O Monila pasekė paskui ją.
Sanguinary pradėjo peikėtis. Jis buvo vienas miške. Ūkvedžiui baisiai skaudėjo galvą, iš kojos bėgo kraujas.
O ji kietesnė nei aš maniau... Arba aš durnesnis, nei turėčiau būt..
Ūkvedys šiaip ne taip atsistojo.
Įdomu, aš atrodau tai pat baisiai, kaip ir jaučiuosi ar dar blogiau?.. Ech.. Išgyvensiu kaip nors. Per tuos klajonių ir savarankiško mokymosi metus esu ir labiau nukentėjęs, bet visada išsisukdavau. Pas seselę vis tiek eit neverta, nepasitikiu jos žiniomis. Geriau pasinaudosiu savo senaisiais metodais. Būtų gerai, kad niekas manęs tokio nepamatytų, nes dar labiau bijos.
Sanguinary nušlubčiojo į pilį.
Prie bibliotekos lango stovėjo Miriana ir Neonelis. Jie pamatė, kaip pirmosios iš miško išlindo Marie su Monila. Kai Mo su Marie dingo pilyje ir berniukas su Miriana matyti jų nebegalėjo, iš pilies šlubčiodamas išėjo ūkvedys.
 – Manau, ten kažkas nutiko, – pasakė Miriana.
Neonelis nieko nesakė – jam ir taip buvo aišku, kad kažkas nutiko. Vaikinas žinojo, kad miške turėjo įvykti dvikova tarp Marie ir ministerijos atstovės, bet ar ji įvyko, ir kodėl iš miško beveik tuo pat metu išniro šlubčiodamas ūkvedys?
 – Ar tik nebus jie trys ten susikovę? – paklausė labiau savęs, o ne Mirianos Neonelis.
Mariana suskubo atsakyti.
 – Ak, ir aš taip pamaniau, bet kur ministerijos atstovė ir kodėl kovėsi ūkvedys? – sunerimusi paklausė Miriana.
Niekas nieko nebepasakė, nes prie jų priėjo persirengusi Marie, o su ja ir Monila. Miriana jau žiojosi klausti, kas ir kaip atsitiko, tačiau iš už lentynos išlindo Steve‘as.
 – Miriana, ateik man padėti, – sušnibždėjo jis ir mergaitė nepatenkinta nuskubėjo link jo.
Jai išėjus kalbėti pradėjo Marie.
 – Žinau, ko norėsi paklaust, bet gal nereikia. Ministerijos raganiūkštė nepasirodė, o mane užpuolė ūkvedys. Aš jį sužalojau ir gavau areštą, o aš dar nepabaigiau pirmosios bausmės, – kalbėjo susinervinusi Marie.
Nuo nervų klastuolės plaukai kilo į viršų. Labai įdomiai atrodė.
 – O kodėl neatvyko ta ministerijos atstovė ir kodėl jus puolė ūkvedys? – paklausė Neonelis.
 – Ta raganiūkštė turėjo sunaikinti kažkokius kenkėjus, o tas kvailys neturėjo ko veikt, – suburbėjo Marie ir tučtuojau dingo tarp lentynų.
Tada arčiau Neonelio priėjo Monila ir pasakė:
 – Tarp Marie ir raganiūkštės kova neįvyko per tos raganos neatsakingumą, todėl skelbiu, kad kovą laimėjo Marie, – pasakė Monila ir nuskubėjo žymėti rezultatų.
Vos Monilai išėjus prie vaikino prisistatė Takami ir Miriana. Klastuolė atrodė taip, tarsi būtų nemiegojusi visą naktį. Atėjusi ji vis burbėjo ir baisiausiai žiovavo.
 – Kas atsitiko? Juk tavęs nebuvo tik dešimt minučių, – pasakė Neonelis.
 – Nieko man neatsitiko. Bibliotekininkė pamatė, kad aš žiūriu pro langą ir nedirbu. Nuėjau padėti Steve‘ui, o jam reikėjo, kad nuneščiau ūkvedžiui krūvą nereikalingų „Magijos žinių“ straipsnių apie nešvankius juodojo mago darbelius Prancūzijoje. Nuėjau pas Sanguinary, o jis tepėsi žaizdą kojoje kažkokiu tepalu. Vos tik tas tepalas palietė jo koją, visi nešvarumai ir purvinas kraujas joje sprogo. Tada jis koją užpylė kažkokia esencija ir ji sugijo. Pamaniau, kad man nederėjo šito pamatyti, tačiau man sukantis jis mane pastebėjo ir užklykė, ką aš čia dariau. Aš atidaviau jam laikraščius ir viską paaiškinau, tada jau ketinau eiti, bet... – Mirianos akys žybtelėjo iš neapykantos, – jis iš Klastūnyno atėmė penkis taškus. Tai siaubinga!
Takami nusijuokė, kad Mariana dėl to galėjo siaubingai įsižeisti. Neonelis nespėjo nieko pasakyti, kai...
 – Sustink! – kerai šovė į Takami ir ji sustingo nespėjusi išsitraukti lazdelės.
Miriana išdidžiai išėjo iš bibliotekos.
Neleisiu, kad iš manęs būtų šaipomasi.
Neonelis išsitraukė burtų lazdelę ir atstingdė Takami. Ši iš pykčio drebėjo, tačiau Neonelis paaiškino, kad tokie jau tie klastuoliai.
 – Tai tu su jais? – suriko Takami ir šoktelėjusi išbėgo iš bibliotekos.
Neonelis išgirdo kūkčiojimą ir, nespėjus dar kam nors ką pasakyti, išbėgo vytis švilpės.

7 Skyrius – Sutemose

Šiose vietose nauja diena ateina nepastebimai. Sieninis laikrodis rodo minutę iki vidurnakčio, paskui vidurnaktį, ir minutinė rodyklė regima pasvyra į naują dieną. Prasidėjo nauja diena, tik vargu ar kas atkreipė dėmesį. Atkreipė dėmesį, ko nėra? Mirė Takami.
Mintis, kad Takami nebėra, siaubinga. Kitą dieną, vos po susipykimo su Takami, Takami mirė. Ji sirgo vėžiu, paskui nelabai saugojosi nuo ligos ir... jos nebėra. Jos nebėra. Švilpynei tai buvo skaudus smūgis, jie prarado vieną mielą mergaitę. Tai siaubinga.
Staiga Neonelis atsikėlė ir nusipurtė. Jam pasidarė bloga, jos nebėra. Ši mintis berniukui nesuvokiama. Juk to negali būti? Neonelis nuėjo, nusiprausė ir persirengė. Tai užtruko vos keletą minučių, o paskui jis nuėjo į bendrąjį kambarį. Kelios mergaitės verkė. Visi švilpiai buvo nuliūdę, niekas net nepastebėjo, kad Neonelis išėjo į koridorių. Vaikinas užkilo laiptais, tada kažkas sušuko.
 – Neoneli, Neoneli – tai buvo Daniella WithWings, varniukė su kuria jis retai bendravo, bet niekada nesipyko.
Neonelis iš pradžių šauksmo net neišgirdo, bet pašaukus antrą kartą, jis atsisuko ir palaukė mergaitės. Pagaliau atbėgo ir ji.
 – Oi, sveikas, labai užjaučiu dėl Takami, mačiau kaip šįrytą, jos tėvas jos kūną išskraidino sparnuotuoju pegasu. – mergaitė nuoširdžiai jo gailėjo, juk žinojo, kad jie buvo labai geri draugai.
 – Ačiū, o gal žinai maždaug kada? – pasitikslino Neonelis.
 – Jos sesuo ir tėtis prie kokią valandą... – Daniella nuleido liūdnas akis ir purtydama savo juodus plaukus, nubėgo tolyn palikdama jį vieną.
Neonelis nieko nelaukė ir nuėjo tolyn. Tada jį pasivijo Hana ir pasakė:
 – Broli, neliūdėk, viskas gerai, nebent blogai, kad Takami mirė.
Neonelis paglostė seseriai galvą ir ji nuėjo pas draugę. Šią dieną visi liūdėjo, net klastuoliai, nors kai kurie manė, kad viena švilpe atsikratė. Bet pavyzdžiui Sayuri Qinzu nuoširdžiai užjautė Neonelį ir jam tai tiesiai pasakė.
Norėdamas užmiršti draugės mirtį, Neonelis kitą savaitę nieko neveikė kaip mokinosi, mokinosi ir mokinosi, nes tai jam padėjo nusiraminti, atsipalaiduoti. Mokytojai, pavyzdžiui astronomijos mokytoja užkraudavo tiek namų darbų, kad mokiniai turėdavo dirbti papildomai ir savaitgaliais. Laisvo laiko net nebelikdavo.
 – Todėl, kad jūs per vasarą viską užmiršote. Užmiršote netgi tris svarbius burtažodžius, ką jau kalbėti, kad nežinote jų paskirties. – kartą per kerėjimo pamoką užklykė profesorė, nes Soport paklausė kodėl mokytoja užduoda tiek namų darbų.
Visa pamoka nuėjo šuniui ant uodegos – pagalvojo Neonelis, nes taip sakytų jo mama. Na, o mokytoja pasistengė. Ji netik uždavė jiems dar daugiau namų darbų, tačiau liepė pristatyti praktinį darbą iki kitos savaitės penktadienio.
Vaikai spėjo tik mokintis, mokintis ir dar kartą mokintis. Bet pagaliau. Visus atpalaidavo vykusios  kvidičo varžybos tarp varnonago ir klastūniečių. Išėję į aikštę, varniukai sugiedojo savo himną, o paskui į aikštelę įskrido klastūniečiai, kurie taip pat sugiedojo himną. “ Mes laimėsim visada“ – pabaigė. Varžybos prasidėjo.
 – Kamuolį turi Pensė Parkinson iš klastūnyno, visi laksto kaip pašėlę. Panelė išsisuka nuo į ją lėkusio muštuko, skrenda priekin ir.. įmeta... dešimt taškų klastūnynui. Ot velnias – suriko komentatorius ir visos tribūnos nusijuokė.
Žaidimas tęsėsi. Teisėjavo skraidymo profesorė, kaip ir visada. Po penkių minučių pasigirdo komentatoriaus balsas.
 – Trisdešimt taškų klastūnynui ir tik dešimt varnonagui, nagi, pasistenkit varniukai!
Netrukus visi pamatė stulbinamą triuką atliekamą Stevo.... ir pagaliau. Šmaukštas sugautas, klastūnynas užsidirbo šimtą penkiasdešimt taškų, taigi rezultatas šimtas aštuoniasdešimt; dešimt, laimi klastūniečiai. Neonelis nenorėjo jų sveikinti, tačiau kas liko daryti? Na, bent taip prasiblaškiau.
Po rungtynių, daugelis grįžo į pilį, bent jau klastūniečiai, pasirengę džiugiai švęsti, tačiau Neonelis nuėjo link ežero. Jis nematė jokio „tolko“ džiaugtis.
Netrukus jį pasivijo Lure iš klastūnyno.
 – Suprantu, kad tu liūdi, tačiau nematau jokio reikalo nešvęsti su visais. – pasakė mergaitė.
 – Nenoriu švęsti.. – nukirto Neonelis.
 – Nereikia užsisklęsti savyje. Nuo to kas įvyko nepabėgsi ir tu jau nieko nepakeisi. Tegul gyvenimas bėga sava vaga... – Lure švelniai suėmė Neonelį už rankos ir nuvedė į kiemą, kur vyko šventė.
 Klastuoliai atrodo nuoširdžiai smaginosi, Neonelis negalėjo nepastebėti puikybės, pasididžiavimo jų veiduose. Vakarėlyje buvo ir kitų koledžų mokiniai. Kai kurie iš jų, iš tikrųjų palaikė klastūnyną, nors kai kurie atėjo tik todėl, kad galėtų sočiai, skaniai pavalgyti, pasilinksminti.
Vos įėjus į šventę, Lure stulbinamai greitai dingo minioje, palikdama Neonelį vieną. Šventėje smaginosi Anne, astronomijos profesorė.
 – Sveikas ūkvedį, – išgirdo Neonelis Stevo balsą – kaip tu laikaisi?
Pradėjo groti tranki melodija. Šventė tęsėsi iki vakaro. Beveik visi klastuoliai blaškėsi prisigėrę alkoholinių gėrimų, tik neaišku iš kur jie jų gavo...
 – Neoneli, eime te, pakalbėsime – priėjo prie berniuko Soport ir nusivedė jį iki ežero. Temo. Danguje įsižiebė pirmosios žvaigždės. Vėjas stipriai pūtė, medžiai lingavo. Nors buvo šilta, darėsi šalta.
Jie ėjo akmenuotu taku, kol pasiekė ežerą. Ežero vanduo buvo ledinis. Soport pradėjo drebėti nuo šalčio ir Neonelis davė jai apsisiauti savo striuke. Jam buvo šilta.
 – Na, kaip tu jautiesi? Tau labai sunku... – pasakė Soport – su Takami buvote labai geri draugai.
 – Man viskas gerai, truputį liūdžiu dėl jos mirties, tačiau juk visada taip tęstis negali? Turiu susiimti ir pasistengti ją užmiršti, gal tada viskas bus gerai? – Neonelio balsas nuskambėjo abejingai ir berniukas vylėsi, kad Soport to nepastebės.
 – Ir teisingai darai. Juk gyvenimas tęsiasi... – Soport su Neoneliu paėjėjo toliau nuo vėjo, tada atsisėdo prie pušelės. Vaikai žvelgė į mėnulį ir klausėsi šventinio triukšmo, medžių traškesio, vėjo ošimo.
Jaučiuosi visai, kaip tada, su Vanessa. Tik, kad mes su ja buvom kitoje vietoje, kažin, bet gal...
 – Negaliu patikėti, kad praleidau čia jau tris metus – prabilo Neonelis – atsimenu, buvau pirmakursis ir susipažinau su Vanessa Honel, bet mes išsiskyrėm, tada susipažinau su Takami, tapome geriausiais draugais. Žaidėm, kvailiojom ir patyrėm daug smagių akimirkų, bus ką prisiminti.
 – Aš atsimenu kaip mes susipažinom, abu sėdėjom švilpynės bendrajame kambaryje su Luna Graužike atrodo, jau senai jos nemačiau. Pasakiau tau savo paslaptį ir šiaip supratau, kad būsim gerais draugais, tokie ir esam,... – Soport užsikirto ir nespėjo pabaigti sakino. Per taką atėjo įsiaudrinusių grifų gūžtos mokinių minia.
 – Mes kvailiojjjam, be bebe – suriko Paliunisa Peril, aiškiai girtutėlė.
 – Tylos, drumsčiat ramybę šiai žaviai panelei – mostelėjo Klėja ranka Neonelio pusėn – norėjau pasakyti porelei – mostelėjo Soport pusėn.
Neonelis susiraukė, bet Soport švelniai įžnybė jam į ranką ir... bet Neonelis atsitraukė nuo jos.
Aš negaliu... išduočiau Takami, mes buvome daugiau negu geriausi draugai.
 – Aš negaliu, atleisk – pasakė jis ir nusisuko nuo Soport.
Mergaitė pasijuto atstumta, Soport greitai atsistojo ir nubėgo į tolyn prasibraudama pro grifus.
 – Ooo, – sušuko Sabrina Le Fokuz. – atsargiau mergyt.
Nereikėjo man taip elgtis, nereikėjo jos atstumt, ką aš darau? Ji su manim elgėsi kaip su geriausiu draugu ir šiaip... o aš? Ją atstūmiau.
Neonelis pašoko ir prasibrovęs pro grifų gūžtos mokines, nubėgo vytis Soport.
 – Soport, Soport palauk, palauk sakau – Neonelis mergaitę pasivijo bėgančią tarp medžių atgal į šventę. Jis ją suėmė už rankų ir pabučiavo, o ji pabučiavo jį. Danguje švietė tūkstančiai žvaigždžių ir atrodė, kad temperatūra šalia jų įkaito iki septyniasdešimties laipsnių, o paskui staiga atvėso iki nulio.
 – Ar to norėjai? Atleisk man, aš paskutinis kvailys, pagalvojau, kad išduosiu Takami, bet ji jau mirusi, man reikia apsiprasti, draugaujam? – Neonelis padarė tai, ko troško Soport, pasiūlė jai savo draugystę.
 – Aš, aš... žinoma sutinku – sumišo Soport, o tada nukrito gumytė rišusi jos kasas ir plaukai išsidraikė į visas puses. Neonelis palydėjo merginą šventėn ir nuėjo su ja šokti.
Tuo metu, uždraustajame miške, tarp medžių vyko pasitarimas. Jam vadovavo Stevas.
 – Manau mums reikia pasiimti tos skrynios žinias – visi penki klastuoliai buvo baisiai nustebę šiuo Stevo pasakymu. Marie, Lure, Mariana, Broncipinė ir Lara, Lara Misticism.
 – O ar nenusižengsim taisyklėms? – paklausė Lara.
 – Baikit, kartu esam dar ne tokių dalykų iškrėtę... – Stevo akys žibėjo iš puikavimosi, visi nusižvengė. – Tai ką? Reikia tik puikaus plano, ir visos žinios bus mano? – pasakė jis.
Pagaliau buvo nutarta, kad pagrobtosios žinios atiteks Stevui, o jis padarys klastūnyną puikiausiu koledžu pasaulyje, ir visus silpnus burtininkus išves iš rikiuotės. Visi kiti klastuoliai bus gynėjai ir tie, kurie padės planą tam įgyvendinti.
 – Na o dabar.. eime šokti – pasakė Stevas ir nusivedė Marie į šventės sūkurį.
 – O, tu pasakiškai šoki.. – nutęsė Marie.
Visi smaginosi iki antros nakties. Tada pro savo kabineto langą išlindo direktorė.
 – Farieavouqs! – pasakė ji, iškeldama savo lazdelę į viršų. Visi pasižiūrėjo aukštyn ir danguje sproginėjo įvairiaspalviai fejerverkai. Visi stebėjo susižavėję. Girdėjosi tik bum, bum, bum.
 – Valio, – suriko kažkas fejerverkams baigiantis.
 – Nesidžiaukit, šie fejerverkai buvo skirti įspėjimui. Paskutinis šokis ir visi į lovas, jūs dar turit gerai išsimiegoti prieš pamokas. Labos nakties. – užriko Arwen ir uždarė kabineto langą.
Tučtuojau užgrojo liūdna melodija. Pusė žmonių išsivaikščiojo, o kiti suskubo susirasti savo porą. Vieni bučiavosi, kiti nežinia ką krūmuose darė. Pavyzdžiui Neonelis ir Soport šoko apsikabinę, ūkvedys šoko su herbalogijos profesore. Netrukus muzika nutilo, visi ėjo į pilį.
 – Labos nakties – pasakė Soport įėjusi į švilpynės bendrąjį kambarį.
 – Labos – pasakė Neonelis ir vos spėjo atsigulti ant fotelio, nes užmigo.

8 skyrius – Prieš Kiauliasodį

Dienos pilyje bėgo greitai. Neonelis nė nepastebėjo, kaip atėjo lapkritis, padengdamas žolę šalna ir liepdamas burtininkams ir raganaitėms rengtis labai šiltai, nes buvo labai šalta.
Tačiau be viso to, Neoneliui teko rūpintis Hana, ji siaubingai persišaldė, todėl turėjo gulėti ligoninėje. Gerti karštą arbatą ir sveikti.
 – Vaikui būtina ramybė – rėkė madam Pomfri, kai vieną dieną, Neonelis kėsinosi įsiveržti pas seserį, nes Pomfri jo ten neįleido.
 – Neoneli, nurimk – apkabino savo vaikiną Soport ir nusivedė į bendrąjį kambarį, pastaruoju metu, tu labai įsitempęs, o dar tie klastuoliai vis stoviniuojantis hole ir apžiūrinėjantys tą skrynią, nemanai, kad tie ką nors sumanė?
Bet Neonelis jos nesiklausė, jis stebėjo ką veikia šeštakursė švilpynės moksliukė Shelly, su kuria jis gan ilgai kalbėdavosi laisvais vakarais. Apie kvidičą.
 – Gal galima tylos? – suriko mergina. Daugelis nusijuokė, juk merginos pavardė Tyla...
 – Ką sakei? – paklausė Neonelis ir pabučiavo Soport.
Soport nusišypsojo ir išėjo, nors netrukus ji grįžo nešina dvi plunksnas, pergamento lapus ir magijos teorijos knyga.
 – Padirbėsim, – pasakė jo mergaitė ir davusi jam savaime rašančias plunksnas, liepė parašyti magijos istorijos rašinėlį apie mistiškas reiškinių vertybes...
Neonelis niekur nesiveržė, todėl mintys liejosi laisvai.
Burtininkas turi didelę galią, jis gali padaryti ką tik nori. Jo kerai gali tarnauti arba doriems, arba savanaudiškiems tikslams. Todėl ir rezultatai gali būti geri, arba blogi. Kaip manote kokį burtininką vadinsime nevykusiu? Tą kuris nevaldo padėties...
 – Puikiai rašai – pasakė Soport – malonu žinoti, kad nebegalvoji apie nieką kitą, leidi sau atsipalaiduoti, na o dabar atleisk, einu į biblioteką – ir mergina išėjo pasiėmusi savo lapą ir plunksną.
Vaikinas pasiėmė knygą, į ją įdėjo lapą su plunksna ir priėjo prie Shelly.
 – Atleisk, ar tu neužsiėmusi? – paklausė jis.
 – Muffliato – Shelly mostelėjo lazdele ir užkerėjo tuos, kurie juokėsi pirmai iš jos. – Prisėsk, ko norėjai paklausti?
Neonelis papasakojo merginai, kad yra nuolat išsiblaškęs ir įsitempęs. Papasakojo, kad juodu su Soport pora ir papasakojo net tai, kad jam sunku susikaupti ir jis vis sapnuoja Takami veidą.
 – Galėtum apie sapną paklausti ateities spėjimo profesorės, ji kažkiek nusimano apie tai. – patarė Silence. – Beje, kaip tau pirmosios sezono rungtynės? Aš nelabai norėjau, kad laimėtų klastūnynas, tačiau yra kaip yra ar ne?
 – Tiesa. – nusišypsojo Neonelis ir padėjęs daiktus ant satlo, išskubėjo pas profesorę.
Ši kaip visada sėdėjo už stalo, kabinete. Atsidavė smilkalais, bet visas kabinetas buvo kaip tik toks, koks ir tūrėtų būti ateities spėjimo kabinetas.
 – O Neonelis? Užeik, užeik. – pasakė ji jam pasisveikinus. Neonelis norėjo prabilti, tačiau Sakura mostelėjo ranka liepdama jam tylėti – tavo sapnas ne be pagrindo. Tu jautiesi kaltas dėl jos mirties, tačiau žinok – esi nekaltas. Tau tik neramu, nes buvai prieš jos mirtį su Takami susipykęs. Žinok, kad ji tau atleido.
Profesorė pati pasakė viską, ko reikėjo. Neonelis kaip visada apstulbo nuo šios aiškiaregystės.
 – Bet iš kur jūs viską žinote? – paklausė mokinys jos.
 – Ateitis klauso tik mūsų. Tie mes, tik tie, kurie laikui bėgant supranta likimo ženklus, o tai duota ne kiekvienam. – profesorė mostelėjo ranka jam išeiti.
Berniukas patraukė į pamiškę, kur tikėjosi apmastyti profesorės žodžius. Jis ten ir liko, ir dar kartą apverkė Takami. Bet netikėtai, Neonelį kažkas užpuolė, o jis nepamatė kas.

Iš miško vidurio lėtai, ir tyliai žingsniavo dvi figūros, apsigobusios tamsiais apsiaustais. Jų veidus dengė masyvūs gobtuvai, tad veidų nebuvo galima įžiūrėti. Stevas, pamatęs jog medžiai retėja, sulėtino žingsnį, ir stengėsi nelipti ant sausų šakų, kurios tik kėlė papildomus garsus.
 – Dabar tyliau, gal ką nors sutiksime jau čia... – sušnibždėjo jis Monilai, ir pridūrė, – Beje, nesivadinkim prie žmonių vardais. Everte Statum! Silencio!, – oranžinis spindulys iš jo lazdelės galo šovė link žmogystos, ir žiebė jam kažkur į pašonius. Vaikinas nuskrido kelis metrus į priekį, ir skaudžiai krito. Tikriausiai jis būtų ką nors surikęs, bet nespėjo, nes buvo nutildytas. Stevas, apsidarė aplinkui, ir nematydamas pašalinių žmonių, lėtai nuėjo prie gulinčio vaikino.
 – Švilpis.., – tepasakė, koja atversdamas švilpį taip, kad matytųsi veidas. Klastuolio balsas buvo labai žemas, nes kaukę, keistai laužė garsą, – obscuro, – mostelėjo Stevas lazdele, ir ant Neonelio akių atsirado tamsus raištis.
Jis atsisuko į Monilą, – Tavo eilė.
Mo net pati sau netikėtai nusišypsojo matydama kankinamą berniuką. Pasidariau blogiuke Moni. Linktelėjusi kitai šalimais stovinčiai žmogystai Mo žengė kelis žingsnius arčiau.
 – Copervius finijus!
Melsvas kerų žaibas vos palietęs berniuką pavirto ilga virve, kuri jį pririšo prie artimiausio medžio kamieno. Pašaipiai šypsodamasi Moni priėjo prie jo.
 – Nagi nagi, – ištarė nesavu balsu. – Ir kas čia toks pakliuvo į baisiąsias mūsų rankutes?..
Kilstelėjusi pirštu berniuko veidą Monila nusijuokė.
 – Brangusis Neonelis... Nagi nagi, ką mums su tavimi daryti?.. Crucio? – pažvelgė į Stevą. – gal per žiauru? Neatlaikys... O gal tiesiog pažaiskime?.. Everdate!
Bežodžiai kerai žiebė į žmogystą prie medžio. Staiga jam iš ausų išaugo... Po morką. Dar vienas lazdelės švystelėjimas ir visi berniuko drabužiai jau buvo apdrėbti šlykščia pliurze, panašia į tą, kurią patiekė streikuodami elfai.
 – Tęsi? – linksmai tarstelėjo atsisukusi į vaikiną su gobtuvu.
Stevas stebėjo Monilą. keista.. ji juk iš varno nago.. nusišypsojo po kauke.
 – Tęsiu? Ne gal.. matau kažkas nuo ežero ateina.. reikia dingti, – Jis žengė dar kelis žingsnius link švilpio iš iškėlė lazdelę. joje išraižė kažkokias raides, ar bent taip jau atrodė. Po kelių akimirkų iš jo lazdelės šovė plonytis ugnies liežuvis, ir ant švilpio marškinių, bei medžio kamieno prie kurio jis buvo pririštas, išraižė dvi raides: KE.
 – Einam, jį vis tiek kas nors netrukus ras, nes pasiges, kodėl jo nėra miegamajame, – Jis apsisuko ant kulno mostelėdamas apsiaustu, ir kartu su Monila, patraukė link pilies.
Neonelis nežinojo kas jį užpuolė ir jautėsi užkerėtas, nors nežinojo kas atsitiko. Sanguinary atsirado netoli uždrausto miško ir pasuko tiesiai į jį Hm.. tas airių kvailys sakė, kad buvo susitikęs su Vulfusu Petrovičium ir Mustafa Ali.. Įtariu, jie miške slepiasi, o ir pavardės labai girdėtos.. Staiga Sanguinary pamatė kažkokį mokinį pririšta prie medžio, jis priėjo prie jo, jau iš tolo švietė raidės KE Oo.. KE čia? Kažkokie šaunuoliai pradėjo dirbt.. Reik pasveikint.. Sanguinary priėjo prie mokinio, jį atrišo nuo medžio ir dingo miško tankmėje.
Neonelis išsigando, kad jį užpuolė ir paliko vieną, jis buvo toks sukrėstas, taip suglumęs, kad nepastebėjo, kad ūkvedys jį išlaisvino. Vaikinui nespėjus padėkoti, ūkvedys dingo...
 – Aufraih. – pasakė Neonelis pakėlęs savo lazdelę, gulinčia ant žemės ir panaikinęs, jį supantį užkeikimą. Ir kaip ji čia atsidūrė...?
Vaikinas palaukė, kol jam ausyse baigė zvimbti ir išėjo į pilį. Daugiau vienas niekad nevaikščiosiu į tą prakeiktą uždraustąjį mišką.
Mokinys nutarė niekam nesakyti apie užpuolimą. Bet jis įtarė, kad tai kraujo elito darbas ir nors berniukas nežinojo, kas jį užpuolė, bet žinojo porą žmonių, kurie priklauso elitui. Deja, Neoneliui nekilo mintis gilintis gilyn, nes jis nenorėjo daugiau nemalonumų, tačiau, jeigu reikėtų imtis veiklos prieš tą elitą, jis būtinai prisidėtų.
Grįžus į švilpynės bendrąjį kambarį, niekur nesimatė Soport, jis ją sutiko jo ieškančią.
 – Ir kur tu buvai? – Sanqiunary jau leidžia į Kiauliasodį. – Eime.
 – Ilga pasaka...
Pora nuėjo tiesiai į Kiauliasodį. Jie praėjo pro ūkvedį, kuris skaičiavo einančius pagal sąrašus, kad neprasmuktu jok ne trečiakursis, o nuo trečio kurso, į Kiauliasodį galėjo eiti visi mokiniai.
Soport ir Neonelis ėjo į Kiauliasodį pirmą kartą, todėl jiems ši ekskursija buvo labai įdomi.
Soport su Neoneliu nuėjo tiesiai į arbatinę, truputį sušilti. Ten užsisakė pyrago, moliūgų sulčių ir ledų.
 – Tai kur tu buvai? – paklausė Soport jo. Neonelis papasakojo apie miške įvykusį dalyką, kuris nušiurpino merginą.
 – Bet tai juk siaubinga?...
Pakankamai sušilę, vaikai nuėjo į Apkvaitėlio juokų krautuvėlę, kur rado daug linksmų pokštų...
 – Kaip įdomu, smarkinės bombelės.. – susidomėjo Neonelis.
Neonelis nupirko haliucinacinių dulkių, netikrų detonatorių, o Soport smarvinių bombelių. Mergina eidama iš krautuvėlės, visur jų išmėtė, tad visa patalpa siaubingai prasmirdo. Pardavėjas matė, kas tai padarė, todėl visiems klientams bėgant į lauką, išėjo ir jis smarkiai bambėdamas.
 – ... ir negrįžkit! – suriko pardavėjas vaikams bėgant į kitą parduotuvę.
Tai buvo „Devyni medūs“ p[parduotuvėlė prikimšta visokiausių saldumynų. Nuo paprastų pipirinių traškučių, iki saldžiausio saldučio.
 – Penki knutai – pasakė pardavėjas imdamas pinigus ir atiduodamas prekes.
Pamažu temo, todėl vaikai nusprendė, kad jiems jau laikas eiti mokyklon. Kaip ir įšeinant, įeinant į mokyklos teritoriją, juos pasitiko ūkvedys.
 – Eik – liepė Neonelis merginai – aš tuoj.
Neonelis priėjo prie ūkvedžio, nes norėjo padėkoti, kad jis jį atrišo.
 – Ahm... dėkoju jums pone ūkvedį, kad išgelbėtojote mane miške.. – pradėjo Neonelis, bet ūkvedys nuėjo nieko netaręs. Na ir keistuolis...
Vaikai su pirkiniais grįžo į švilpių bendrąjį kambarį. Ten liūdėjo pirmakursiai, kurie negalėjo eiti į Kiauliasodį. Jiems dieną bandė pralinksminti Soport, Lauren ir Shelly, kurios juos vaišino saldumynais ir pasakojo apie Kiauliasodį.
 – Kada nors ir jūs ten nuvyksite.. – pasakė Shelly ir nuėjo į mergaičių miegamąjį.
Neonelis nuėjo padėti pirkinius į berniukų miegamąjį. Tada grįžęs ir niekam nieko netaręs, pasuko į didžiąją salę, kur pavalgė vakarienę. Netrukus ten prisistatė ir Soport neišleidžianti Neonelio iš akių.
 – Apie ką kalbėjai su ūkvedžiu? – paklausė ši sėsdamasi prie jo.
 – Padėkojau jam, bet tas neturėjo noro kalbėtis... – pasakė Neonelis.
Soport nustebo ir įsikrovė į lėkštę grikių košės.
 – Šit kaip? Beje, aš mačiau, kad Stevas sėdėjo prie skrynios ir kažką piešė, ar tik nebus jis sugalvojęs kokios šunybės?
 – Na, jeigu ir sugalvojo ką nors iškrėsti, tai abejoju ar jam tai pavyks, nors proto jam nestinga – nusprendė Neonelis ir baigė valgyti. Tada jis žvalgėsi po didžiąją salę. Mokytojai, nors ne visi irgi valgė. Netikėtai oras salėje pasikeitė. Mokiniai pakėlė galvas į viršų, kur vietoj lubų, buvo kerais nutapytas dangaus skliautas pranešantis apie dienos orus. Buvo vakaras, o dangus siaubingai aptemęs.
Ot, rytoj lis... tikras velnias...
Ir iš tikrųjų, kitą dieną, mokiniams mokantis pliaupė lietus. Atrodė, kad jis niekada nesiliaus.
 – Baikit žvalgytis pro langą ponaiti Sendorai, o jei tikitės, kad taip išmoksite mūsų istoriją, prašome papasakoti ką žinote apie pirmąjį gobtinų sukilimą. – liepė magijos istorijos mokytoja, Elwynna Riggins.
 – Pirmasis gobtinų sukilimas įvyko... – pasakė Neonelis ir pasibaigus pamokai, uždirbo švilpynei dešimt taškų. Bet deja, pagal taškų laikrodį, kabantį hole, virš didžiosios salės durų, pirmavo varno nagas. Na, bent ne klastūnynas... – pamanė Neonelis ir nuėjo į kitą pamoką

9 Skyrius – Košmarai

 – Kaip tau sekasi? – paklausė paslaptingas balsas. Jis sklido iš Takami lūpų, bet kalbėjo ne ji.
 – Gerai. – pasakė neaiškus šešėlis.
 – Kada paskutinį kartą prisiminei mane? – paklausė paslaptingas balsas. Takami sumirksėjo.
 – Seniai. – pasakė neaiškus šešėlis.
Takami priėjo artin ir jos kūnas sulindo į jos galvą, o galva tapo milžiniškas. Staiga Takami pravėrė burną ir prarijo šešėlį.
 – AAaaa! – Neonelis prabudo, jis ir vėl sapnavo tą keistą sapną. Košmarai jo nepaleisdavo ir nors jis buvo ligoninėje ir išgėrė raminamųjų ir migdomųjų, vis tiek ilgai neužmigo.
Rytą, po sapno ir per pirmąją pamoką, profesorė sudarinėjo sąrašus tų, kurie vyks per Kalėdų šventes namo, ir tų, kurie liks pilyje.
 – Labas rytas vaikai. – pasisveikino ji.
 – Laba diena, – pasigirdo keletas balsų – profesore Riggins.
 – Ko tokie nusiminę? – profesorė mostelėjo savo lazdele ir mokinių rašinėliai, kurie buvo skirti parašyti namų darbams, suskrido jai ant stalo – o, štai ir namų darbai.
Vaikai nustebo, kad profesorė susirinko jų rašinėlius, nes anksčiau to nedarydavo.
 – Tai bus paskutinis pažymys prieš šventes. O ką, galvojote liksit be pažymio? – profesorė peržvelgė mokinių rašinius – o kur panelės Amandos rašinys?
Visi švilpiai pažvelgė į Amandą, bet ta darė astronomijos namų darbus. Dabar tai jai klius, vargšelė... profesorė priėjo prie mergaitės ir atėmė jos užrašus. “Pasiimsi pamokos pabaigoje“.
 – O dabar, prašau pakelkite rankas tie, kurie liks pilyje per atostogas. – liepė Rinna.
Ranką pakėlė Soport, Neonelis, ta pati Amanda, ir daugelis kitų vaikų.
 – Aišku, ačiū. Dabar paaiškinsiu ką veiksime šią pamoką. Pagal programą, jūs turėtumėte imti naują temą, bet aš liepsiu jums pasikartoti mūsų teorija, taigi panele Amanda. Kokie yra ežiuko transfigūravimo kerai, norint paversti jį obuoliu, ir kam tai tinka? – paklausė profesorė.
Neonelis nusišypsojo, jis žinojo, kad tokių kerų nėra, yra tik sukurti kerai ir pritaikyti versti pakankamai mažus gyvūnus, pakankamai mažais valgomaisiais daiktais.
 – Tokių kerų nėra – sušnibždėjo Amanda rodos nežinanti ar sako teisingai. Soport suplojo delnais.
 – Ką pasakei? – paerzino Amandą Rinna.
 – Ahm. Tokių kerų nėra – sušuko Amanda, nes regis pasijuto padrąsinta.
 – Teisingai, dešimt taškų švilpynei. Manau nebeklausinėsiu, atsiverskite „ Transfigūracija visiems“ vadovėlį ir skaitykite sekančio skyriaus apibendrinimą, pasakykite ko mokinsimės šiandien.. – liepė profesorė ir skyrė švilpynei dešimt taškų.
Praėjo dešimt minučių. Soport pakėlė nerimstančią ranką, ir pasakė:
 – Šiandien pradėsime skyrių transfigūraciniai, modeliniai bandymai su gyvūnais. O tai reiškia, kad bandysime mums žinomais burtažodžiais pakeisti gyvūnų išvaizdą, bet taip, kad gyvūnai turėtų kelias nežinomas dalis.
 – Šaunuolė Soport, dar dešimt taškų . – profesorė dar norėjo kažką pasakyti, bet nuskambėjo varpas iš pamokos. – Namų darbams, perskaitykite viską iki galo...
Pagaliau pertrauka. Prieš astronomijos pamoką, Neonelis nuskubėjo padėti nereikalingų knygų į miegamąjį. Padėjęs knygas ant spintelės, prisėdo ant fotelio...
Jis atvėrė liuką į švilpynės bendrąjį kambarį, bet ten jau kažkas buvo. Ne švilpiai, ten buvo gauja žmonių apsisiautusių tamsiais apsiaustais. Viduryje jų, patruliavo Takami veidas užstojantis saulę. Visi mokytojai ir mokiniai gulėjo ant grindų negyvi.
 – Ar to norėjai Neo... – paklausė balsas, bet nespėjo.
 – Neli, – pabusk – Neonelį prižadino Soport, vaikinas sėdėjo išprakaitavęs.
 – Kas atsitiko? – paklausė Neonelis stodamasis. Į bendrąjį kambarį suėjo daug švilpių, jau po vakarienės.
 – Kas buvo? Kas nutiko? Tu nepasirodei astronomijos pamokoje, o aš pamaniau, kad tau kažkas atsitiko. Ieškojau tavęs, bet paskui buvo mamiškųjų gyvūnų pamoka, o tavęs vėl nebuvo. Kas tau nutiko? – rėkė Soport, aiškiai susinervinusi.
Į bendrąjį kambarį, su drauge atėjo Hana ir nubėgo prie židinio pasišildyti. Neonelis nuėjo su Soport į berniukų miegamąjį, nes jis nenorėjo, kad kas nors išgirstų apie jo sapnus.
 – Pastaruoju metu, aš jaučiuosi nuvargęs ir man nieko neišeina, sapnuoju daug košmarų ir negerų sapnų, o juose visada būna Takami.
Soport regis sunerimo. Ji tempte nutempė jį į ligoninę, ir nors jis sakė, kad jam viskas gerai, madam Pomfri taip neatrodė.
 – Tu labai pergyveni ir jaudinies, manau savaitę pagulėsi ligoninėje. Tau būtina ramybė, einu į virtuvė, atnešiu karšto šokolado ir sumuštinių, nes vakarienė jau baigėsi, o tu kaip supratau nieko nesuvalgei. – ir seselė išėjo.
Soport palaukė ant lovos, kol Neonelis už užuolaidėlių nusimaus rūbus. Tada mergaitė palaukė kol vaikinas atsiguls ir pasakė:
 – Man reikia eiti, saldžių sapnų. – Soport pabučiavo vaikiną ir išėjo.
 
Savaitė ligoninėje praėjo greitai. Neonelį kiekvieną rytą lankydavo Soport, Shelly ir kiti jo draugai, o su seselės pagalba, jis pasveiko greitai.
 – Na, o jeigu dar skaudės galvą ar silpnai pasijaustum, ateik pas mane. – sakė seselė prieš jam išeinant.
Pagaliau jis laisvas, ir nors praleidęs gausybę pamokų, bet bent nedalyvavo mokinių streike dėl kalėdinės šventės turėsiančios vykti per Kalėdas, tiems, kurie liks pilyje. Direktorė prieštaravo šiai veiklai, tačiau kaip ir kiekviename streike, streikuojantieji pasiekia savo. Dabar nuspręsta, kad šventė vyks. Reikės būti su šventiškais rūbais, bet tai ne bėda.
 – Bent kiek pasimokink, nes siaubingai atsilieki – paprotino draugą Shelly.
Ir iš tikrųjų. Visi Neonelio klasiokai ir trečiojo kurso bendramoksliai, per savaitę parašė tris kontrolinius ir spėjo atnešti herbalogijos praktikos darbą panelei Mijai, o ši tai neatleidžia už vėlavimą.
Greitai žengdama, pas Neonelį atėjo Soport, kažko be galo susirūpinusi. Ir nespėjus vaikinui paklausti kas nutiko, ji pratrūko.
 – Tu nepasakei man, kad šiandien būsi išleistas iš ligoninės. Beje, žinojau, kad visą savaitę nesimokinsi, todėl už tave padariau herbalogijos praktikos darbą ir pristačiau mokytojai, ir... ir. – Soport pritrūko žodžių. Mergaitė pradėjo mikčioti, o Shelly nuėjo nuo jų kompanijos, kuo toliau.
 – Atsiprašau, kad nervuoju tave, ir keliu tau daug rūpesčių. Labai atsiprašau...
 Tuo metu, visiškai rami, savo kabinete sėdėjo Arwen. Hogvartso direktorė. Ji buvo labai laiminga, nes šiandien visą pilies teritoriją apgaubė baltos snaigės. Prasidėjo taip sakant žiema. Bet dėja, nėra tokio dalyko, kad diena praeitų be rūpesčių. Arwen rankose laikė laišką, kuriame buvo parašyta:
Gerbiama Hogvartso – burtų ir kerėjimo mokyklos direktore,
Manau žinote kas atsitiko mano dukrai, panelei Takami. Ji mirė. Mes esame labai nusiminę ir pikti, nors nežinome dėl ko, bet norėtume išrašyti kitą mūsų dukrą iš šios mokyklos ir leisti jai mokytis Listalijoje.
Su derama pagarba, ponas ir ponia Jukrs. Takami tėvai.
Arwen dėl šio laiško subjuro diena. Viskas atrodė tobula, nuostabu, bet bėdų visada atsiranda. Direktorė atsiduso, pamirkė plunksną rašale ir pasiėmusi pergamento lapą, pradėjo atrašyti:
Mielieji Takami tėvai,
Nežinau kaip galėčiau jus perkalbėti, bet jeigu jūsų tokia valia, tai aš tučtuojau imsiuosi šio reikalo. Manau kitą savaitę, atsiųsime likusius mergaitės daiktus ir visiškai išbrauksime ją iš mokinių sąrašų, taip pat ir Takami, nes jos nebėra. Ji čia nebesimokins.
Mokyklos direktorė – linkiu jums sėkmės.
Tai parašius, ji dar kartą peržvelgė laišką, pririšo pelėdai prie kojelės ir paleido skristi. Tada lazdelės mostu pakėlė nuo grindų kilimą, po kuriuo buvo nubraižytos dvi pentagramos. Viena direktorei, o kita...
 – Aksli, pasirodyk. – įsakė Arwen savo velniūkščiui.
Staiga kitoje pentagramoje su trenksmu pasirodė direktorės demonas baisiais sparnais.
 – Tu turi pranešti transfigūracijos profesorei, kad ji surinktų Takami ir jos sesers likusius daiktus ir nugabentų man į kabinetą. Tik staigiai.
 – Žinoma šeimininke, o ką man daryti paskui? – paklausė velniūkštis.
 – Gali grįžti į miego būseną. – pasakė Arwen.
Velniūkštis išklausė nurodymus ir dingo. O Arwen atsisėdo į savo kėdę ir atsikvėpė. Mostelėjo lazdele, ir kilimas uždengė pentagramas. Staiga, pro langą vėl įskrido pelėda, tik šįkart ugninė ir visiškai nusigyvenusi. Sena pelėdų jų rūšis. Ji nešė laišką, kuris nukrito tiesiai Arwen į delną. Tuomet pelėda nuskrido ant pakabos. Laiške buvo rašoma:
Gerbiama Arwen,
Jūs esate kviečiama į teismą liudyti prieš raganų medžiotoją Kraugerį ir jo žmoną, juodąją raganą Morganą. Morgana yra giminė senajai raganai Morganai Fėjai. Merlino mokytojai ir priešei... Jie kartu yra padarę baisių dalykų, bet dabar jie sugauti. Dabar jau žinoma, kad teismas vyks po dviejų savaičių. Lygiai po tiek laiko prašome atvykti į ministeriją.
Stevas Black, magijos ministrės patarėjas.
Arwen vėl susinervavo. Ji nesuprato, kaip šeštakursis Stevas galėjo gauti tokį postą ministerijoje, bet direktorė įtarė. Įtarė, kad čia įsikišusi Lurida. Magijos ministrė. Kitoje laiškelio pusėje, direktorė parašė „ Žinoma... “ ir nuėjo įdėti laiško pelėdai į snapą, tada ir ją paleido pavėjui.
 – Šitiek darbo, kažkoks košmaras – pasakė Arwen ir išėjo iš kabineto.

10 skyrius – Areštas

Naktis.
Mery sėdėjo savo kabinete, požemiuose. Ji lėtai gurkšnojo raudonąjį vyną ir stebėjo mokinius, kuriems buvo paskirtas areštas. Jų iš viso buvo penki – Neonelis, Broncipinė, Lurė, Paliunisa ir Ashley. Mery pašaipiai nusivaipė ir padėjo krištolinę taurę ant stalo.
 – Taigi... Čia mes matome dvi jaunas klastuoles. Broncipinę ir Lurę... Suprantu, jūs ėjote į mišką ieškoti kažko... Kažko, kas įkaitintų jūsų kraują, kas praskaidrintų kasdienybę. Bet tai nuo bausmės neišgelbės. Neoneli, o kodėl tu ėjai į mišką? – Mery perliejo šaltu žvilgsniu trečiakursį ir pažvelgė į Paliunisą: – Vai vai vai... Pasirodo ir grifai nėr šventuoliai. Na, tiesą sakant, ir niekada tokie nebuvo... – Mery žiauriai vyptelėjo ir pridūrė, – Ashley, žinok, kad neatlikti Nuodų ir vaistų namų darbų ne ką mažesnis nusikaltimas, nei eiti į mišką. Gal net ir didesnis?.. Nors nesvarbu – visiems bausmė bus ta pati. Man svarbu.. – Mery šioje vietoje paslaptingai nutilo, krenkštelėjo, ir tęsė toliau: – Man svarbu, kad jūs atliktumėt bausmę. O, o, o, patikėkit, bausmė bus... gera. Tiesiog nuostabi. Juk ją sugalvojau aš...
Profesorė atsistojo ir pasitaisė juodus it naktis plaukus. Geltonos akys sekė vaikus, kad jie nepabėgtų, ir kad... ko nors neiškrėstų.
***
Po pusvalandžio šeši žmonės jau buvo pamiškėje. Mery iškėlusi lazdelę, dairėsi aplinkui. Ką gi man jiems užkrauti? Ar einam medžioti kentaurų žudiko ar tiesiog renkam žoleles papildyti neįkainojamam Severo Sneipo sandėliukui? Na, atsakymas ir taip aiškus. Einam medžioti žvieries. Jei tai žvėris...
Profesorė garsiai tarė:
 – Jei nenorit mirti – nenutolkit nuo manęs.
Mery išbūrė vidutinio dydžio šviečiantį kamuolį ir patraukė į mišką. Geriausi ginklai – mano burtai, geriausias skydas – mano kūnas. O, ne, geriausias skydas – magiškai apkerėtas medis. Kvailas eilėraštukas.
Pro šalį pralėkė šešėlis. Profesorė krūptelėjo, bet mįslingasis pavidalas jau buvo dingęs. Ji subambėjo ir rutulio šviesoje surado takelį. Ir, žinoma, ėmė eiti gilyn, į miško „vidurius“, vadovaudamasi takeliu.
Po valandėlės, o gal ir po dvejų, Mery rado negyvą kentaurą.
 – Mes einame teisingu keliu, – tarstelėjo.
Paliunisa abėjodama pasižiūrėjo į kančios iškreiptą Kentauro veidą, ir pasiūlė:
 – O gal mums geriau išsiskirti? Gal taip būtų greičiau?
Profesorė papurtė galvą. Ir nieko nepridūrė. O Lurė piktai susiraukė, bei kažką prisiminusi, paprieštaravo:
 – Profesore Fate, ar nepasikartos ta istorija, kur Haris Poteris irgi pirmam kurse ėjo į mišką...
 – Ne. – piktai atsakė Mery. – Kodėl? Todėl, kas jūs visų pirma ne pirmakursiai. Antra – Voldemortas negyvas.
Būrys nepastebėjo, kad paskui juos seka žvėris. Padaras buvo nedidelis, tačiau raumeningas. Jo geltonos akys stebėjo profesorę.
Mery ėjo toliau. Jai jau paskaudo kojas, o nieko kaip nesimatė, taip nesimatė...
Neonelis ėjo paskui profesorę, jo širdį kamavo keistas, nepažįstamas mirtino pavojaus jausmas. Vaikinas neramiai atsiduso ir atsigręžė atgal. Vos ne akis į akį susidūrė su siauromis, geltonomis akimis. Švilpis išbalo kaip pergamentas ir drebančios rankos pagalba, į padaro krūtinę įrėmė lazdelę.
 – Expelliarmus. – Neonelis ryžtingai ištarė burtažodį, ir stebėjo kaip žvėris tarsi sulėtintam kine atsitrenkia į medį, iš nasrų žemėn nuvinguriuoja kraujo srovelė. „ – Man... man pavyko, – “ tyliai sušnabždėjo švilpis.
Mery atsisuko tą akimirką kai švilpis ištarė burtažodį, ir lėtai paplojo rankomis.
 – Bravo.
Broncipinė susiraukė ir išsitraukusi lazdelę, įrėmė Neoneliui į šoną, taip kad nematytų Mery.
 – Jei dar kartą nuginkluosi vargšą, bejėgį žvėrelį, tai tau galas. – sušnypštė klastuolė ir pašaipiai nusivaipė. – Būtų visai įdomu buvę pažiūrėti, kaip jis tave doroja. Kąsnis po kąsnio ir iš biedno švilpos liktų tik subinkaulis... – Broncė tyliai, bei piktai sukikeno, akivaizdžiai patenkinta savo pokštu.
Ashley piktai pažvelgė į klastuolę, tada įžiebė savo lazdelės gale ryškią švieselę. Šviesa iš tamsos ištraukė didelį vabalą, kuris dorojo net už save didesnį paukščiuką. Varniukė nuoširdžiai pasibjaurėjo, tai išdavė žmogaus sielos veidrodis – akys.
Mery tyčia sukosėjo, išsklaidydama priešišką tylą ir vėl ėmė eiti toliau. Tik šį sykį nebuvo aišku, kur. Ar į šiaurę, ar į pietus, ar į rytus... Ar į vakarus, ar į pilį?..
Po penkių minučių nuobodaus ėjimo, Mery pagalvojo: O juk tas žvėris, kurį nuginklavo švilpa, nebuvo kentaurų žudikas. O, ne, nebuvo... Nes mačiau daug didesnių pėdų prie lavonų, o juk to padaro kojelės buvo vos vos didėlesnės už manąsias. Keista... jau pavargau stebėtis, bet vis dėl to?..
O žudikas slėpėsi visai netoli, vampyrų grotoje. Nebuvo jis vampyras, tik paprastas vilkas, atkeliavęs iš žiobarų gyvenamų miškų ir nuoširdžiai pasibjaurėjęs žmonėmis – gyvūnais. Atėjūnas – šis vilkas taip pavadintų save. Atėjūnas, pats normaliausias iš nenormaliausiųjų... Iš nenormaliausiųjų, kurie mosuoja ilgais pagaliukais ir rėkauja visokias „Abakadabras“.
Mery sutiko kentaurą. Ačiū Voldemortui – gyvą. Kentauras paslaptingai prisimerkė, užvertė savo ilgaplaukę galvą į viršų, ir tarė:
 – Šiąnakt ryški Venera. Laukite netikėtumo... kuris apvers aukštyn kojomis pasaulį.
Atėjūnas vilkas iš vampyrų buveinės išsėlino, užuodęs neįtikėtinai stiprų „išsigimėlio“ kvapą. Vilkas dabar sėlino, kiekvieną akimirką pasirengęs šuoliui, ir stebėjo Mery. Jis manė, jog turės kovoti dėl grobio, ir neapsiriko...
 – Stupefy! – suriko Mery, Paliunisa ir Ashley vienu metu. Vilkas gavęs didelę stingdomųjų kerų dozę paklusniai sustingo ir neapykantos kupinu žvilgsniu stebėjo kentaurą. „Auka“ atsigręžė su paruošta strėle lanke, tačiau to nebeprireikė...
 – Štai ir viskas, – vyptelėjo profesorė.

11 skyrius – Keista „kasnaktybė“.

Tąnakt nieko ypatingo neįvyko. Ničnieko. Na, jei neminėsime moksleivės mirties, tai naktis buvo ŽIAURIAI nuobodi.
Mery, susiraukusi lyg savo vestuvių naktį, tupėjo prie mergaitės lavono, ir galvojo, kad geriau būtų nėjusi vidurnaktį pasivaikščioti po pilį. Geriau paprasčiausiai drybsoti lovoje ir svajoti... svajoti... svajoti apie gyvenimą motinos pilve! Va tada tai buvo nuobodu ir nieko įdomaus nevyko.
Vilkolakė, jei tai įmanoma, dar labiau susiraukė, kai sudužo vaza, lyg kokio nematomo padaužos, „netyčia“ nuversta nuo spintos.
 – AKILANDA!!!
Pasigirdo tylus kikenimas. Tiesiog ore materializavosi besijuokiantis žmogutis.
 – Tai ką Mery, grįžti į senus laikus? Ar tiesiog užsimanei krrraujo? – poltergeistas linksminosi iš visos širdies.
Profesorė nutaisė anaiptol nedraugišką mimiką ir šiaip ne taip ištarė:
 – Akilanda... Žinok – aš žiauresnė net už Kruvinąjį Baroną. Nesvarbu, kad esu grifų vadovė. Panorėjusi galėčiau tave suėsti negyvą... – Mery apsilaižė. – Ou jes – aš irgi moku valgyti vaiduoklius. Aišku, jie šiek tiek neskanus, bet maistui tinka.. – vilkolakė kraugeriškai išsiviepė. O Akilanda gūžtelėjo pečiais ir išnyko.
Beveik tą pačią akimirką koridoriuje ėmė skrajoti pergamento ritiniai. Profesorė mostelėjo lazdele, kažkas veriamai sukliko, o ritiniai paklusniai grįžo į klasę.
 – Vaikų darželis, – burbtelėjo Mery.
 – Pritariu. – atsklido gilus, bet moteriškas balsas iš šešėlio.
 – Arwen? – nustebo Mery.
Elfė tyliai išėjo iš šešėlio. Tada pažvelgė į negyvos trečiakursės veidą. Po to įsmeigė žvilgsnį į Mery:
 – Hm.. Tai ne tavo darbas. Matau iš nesuvaidinto nustebimo, tiesiog kunkuliuojančio tavo akyse. Kaip sakoma – akys sielos veidrodis.
Profesorė gūžtelėjo pečiais.
 – Na.. Tai ne mano darbas. Mačiau Akilandą, bet nemanau, kad jis žudytų žmogų.. Na, gal mane ir norėtų, bet aš neesu iš molio spirta. Ar kaip ten tie žiobarai sako?..
Arwen šyptelėjo ir pasilenkė prie mergaitės.
 – Įdomi mirtis. Ant jos kaklo neaiškiai, bet matosi pirštų atspaudai. Vadinasi – ji pasmaugta. Tai jaučiu ir iš pamišimo, baimės kvapų, kuriais tiesiog trenkia aplinkui. Bent jau iki vaiduoklės Mirtos tualeto – tikrai. – direktorė pažvelgė į Mery. – Įdomu.. Beje, aš turiu šiąnakt išvykti iš pilies. Tikiuosi, jog išsiaiškinsi, kas ją nužudė. Taip – nužudė. Ji negalėjo pasismaugti pati.. – elfė liūdnai pažvelgė į švilpę, po tyliai nužingsniavo laiptais žemyn, kurie vedė prie durų į lauką.
Mery atsiduso ir lazdelės pagalba pakėlė švilpės kūną į orą. Perskaitė pavardę – Gabriela Weisst.
Po akimirkos, gal po minutės, o gal net ir po valandos – Mery stovėjo prie švilpių bendrojo kambario durų. Ji laukė..
Tarsi atsiliepdamas į šauksmą, kurio niekada nebuvo, pro angą uždengtą portretu išėjo švilpis. Jis krūptelėjo, pamatęs profesorę, ir stabtelėjo.
 – A.. profesore Fate... Ką jūs čia darote? Kodėl stovite čia ir... – Neonelis neryžtingai žvilgtelėjo į ramiai ore plūduriuojančią Gabrielą, kuri miegojo amžinuoju miegu.
Mery niūriai šyptelėjo ir neskubėdama atsakė:
 – Aš nieko čia neveikiu. Gi matai – išėjau pasivaikščioti ir radau ją.. O ką, beje, pats čia veiki?
 – Aš... eea.. Norėjau... – mikčiojo švilpis.
 – Gali nesakyti.. Tu greičiausiai ir pats nežinai, ko norėjai. Kas tave šaukė? M? Kas?
Neonelis nervingai apsidairė, tada staiga lengviau atsikvėpė.
 – Jis. Kažkas... Keistas, žemas, vyriškas balsas. Aš jį išgirdau sapne, tada atsikėliau ir...
 – Ir norėjai eiti pas balso savininką.. Tiesa? Okey, dabar apsimesk, kad nieko nenutiko, ir eik ten, kur tave šaukia Balsas. Aš tave stebėsiu, nesijaudink. Pažiūrėsim kas bus.. Ar tai tik mergaitė, kvailiojanti su stipriais kerais, ar rimtai pavojus?.. – paskutinį sakinį Mery ištarė tyliau. Tada palaukė kol Neonelis nueis, ir pasislėpusi nakties šešėliuose, ėmė sėlinti paskui jį.
Lauke, pamiškėje, stovėjo neaukštas žmogus. Jis buvo raumeningas, ant kaklo užsikabinęs auksinį blizgutį. Tankūs, geltoni plaukai, mėlynos, įtariai viską sekančios akys. Vyriškis tankiai kvėpavo, jo rankose buvo nevykusi lazdelės „antrininkė“. Kelių centimetrų pagaliukas, su akmenine gysla viduje. Olivanderis, matyt, nusprendė, kad tokiam „burtininkėliui“ bus gerai ir tokia.
Neonelis, kartu su prielipa profesore, artinosi link miško. Mery ėjo ramiai, šaltakraujiškai žvilgsnį įsmeigusi į žemę. O švilpis, bailiai dairėsi, bijodamas netikėto išprotėjusios beždžionės išpuolio.
„Beždžionė“ tuoj pat įvykdė švilpio norus, nors Neonelis ir nenorėjo, kad jie išsipildytų. Šaltos, bet stiprios rankos ant kaklo, smūgis į galvą – tai viskas, ką jis po to prisiminė.
Mery įrėmė lazdelę žudikui į krūtinę. Ji nieko nebijojo. Vienas menkas burtažodis – ir žudikas gulėjo leisgyvis, toks leisgyvis, kad vienas kojos spyris į šoną galėjo jį pribaigti.
 – Rinkis, bučkis, Azkabanas arba mirtis, – vyptelėjo profesorė. – Juokauju.. – su lyg tuo žodžiu, vyro riešus suveržė plonos, tačiau stiprios virvės. – Tai ką? Prisižaidei? – vėl pajuokavo Mery. Ir pamatė vamzdelį, kurį žiobarai turbūt vadino pistoletu. – Nepasiduodi? Tu tikras žiobaras. Chi chi.. Manęs nenužudysi paprasta kulka.. – tai buvo žodžiai su kruopele melo. Tačiau jie suveikė. Pistoletas dingo.
Daugiau neįvyko nieko tokio įdomaus, kad vertėtų aprašinėti.

12 skyrius – Keistas Šešėlis

Mery, sunkiai pūškuodama, kopė į komentatoriaus ložę. Šį syk ji turėjo komentuoti kvidičo rungtynes. Ložėje, atsisėdę ant kėdės jau laukė kiti komentatoriai – Lurė Jewel ir Neonelis Sendoras.
 – Sveiki... Pradedam? – linksmai pasisveikino Mery ir klestelėjo ant mažo suoliuko.
 – Laba diena.. Galim pradėti. Komandos laukia.. – atsakė Lurė ir ilgesingai pažvelgė į aikštę. Ir atsiduso. Tada pavartė rankose lazdelę ir klausiamai pažvelgė į profesorę. – Klastuoliai prieš grifus... Gaila, kad negaliu su jais žaisti!..
 – Su klastuoliais, ar su grifais?, – atsainiai prunkštelėjo Mery. Tada lazdele bakstelėjo sau į kaklą, mintyse ištarė burtažodį, kuris stiprina balsą. – Sveiki visi susirinkę šį niūrų rytą į kvidičo rungtynes! Šiandien žais Grifų gūžtos koledžo komanda prieš Klastūnyno komandą. Rungtynes komentuosiu aš, Mery Fate, klastuolė Lurė Jewel ir švilpis Neonelis Sendoras. Iš esmės komentuoti turėtų jie, aš tik saugau stadioną nuo netikėto užpuolimo... Visko gi būna! Ir esu teisėja tuo pačiu metu. Taigi, kviečiu komandų kapitones į aikštę!
Nuaidėjo plojimai. Į aikštę, iš vakarų pusės, žygiavo žaliai apsirengęs būrys su šluotomis, kurį vedė baltaplaukė mergina – Marie.
Į aikštę, iš pietų pusės, žygiavo raudonai apsirengęs būrys, taip pat su šluotomis. Jį vedė aukšta, raudonplaukė mergina – Paliunisa.
 – Kapitonės, Paliunisa Peril ir Marie Compulsion. Paspauskite viena kitai rankas... – nuobodžiaujančiu balsu pranešė profesorė. Kapitonės, šaltai žvelgdamos viena kitai į akis paspaudė rankas. Mery vyptelėjo ir tęsė „prakalbą“ toliau: – Taigi, kilkit į orą! – ji galingai sušvilpė, ir lazdelės mostu išlaisvino Kritlį, Muštukus, Aukso Šmaukštą. Kritlis atiteko Steve'ui.
Lurė šiaip – ne – taip atsistojo ir dėjuodama subambėjo:
 – Siaubas... Kad ne ta koja, tai galėčiau žaisti! Tegu klastuoliai laimi... – Lurė vyptelėjo ir vėl atsisėdo. Ji nieko nebijojo, nes žinojo, kad Paskirstymo kepurė eilinį kartą apsiriko. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad Mery Fate turėjo patekti į Klastūnyną.
 – Komentatoriai turi būti nešališki, – nusijuokė Mery. Ji vėl gražino sau garsų balsą ir ėmė komentuoti rungtynes: – Steve'as turi Kritlį... Jis meta kamuolį Pensei... Pensė ji pagauna, bando mesti į lanką, tačiau Džinė Poter pagriebia Kritlį, skrieja iki lanko ir.... Įmetė!! Rezultatas – 10: 00, Grifų gūžtos naudai. Marie meta Kritlį per aikštelę... Jis atitenka Steve'ui. Steve'as skrenda link gynėjos Niros Džouns saugomų lankų... meta... ir pataiko!! Rezultatas – 10: 10. O, matau šmaukštą! Bet va – gaudytojai jo nemato. Nesakysiu kur! Kritlis pas Sabriną, GG puolėją. Sabrina meta Kritlį Džinei.... Sayuri, Klastūnyno atmušėja, skrenda šalia Džinės... išmuša Kritlį jai iš rankų... Aaaaa!! – suklykė Mery, metėsi šalin. Kritlis įsirėžė į grindis, šalia Neonelio kairės kojos. Berniukas vikriai jį pagriebė, pakilo ant kojų ir sviedė Klastūnyno lankų link. Aiškiai matėsi, kad jis norėjo, jog klastuoliai prakištų...
 – Taigi, Neonelis meta kritlį... Jį sugauna Pensė ir meta į lankus.... nepataiko... kamuolys pas Džinę Poter. Pala.... kas čia dabar? – žagtelėjo Mery ir įsistebeilijo į tamsią dėmę, kuri artėjo link stadiono. Kas per velnias? Gal čia klastuoliai ką nors sumąstė.. nors... jie tada nespoksotų išsižioję ir išsprogdinę žaliąsias akeles...
Dėmė artėjo link stadiono. Greit buvo matyt neaiškūs kūno kontūrai, kuriuos laižė juodos ir violetinės liepsnos. Atrodė, kad tai buvo žmogus. Keistas žmogus. Jaunas... labai jaunas. Jaunesnis už penktakursį, vyresnis už trečiakursį. Apie keturiolika metų jam. Taip nusprendė Mery. Nu ir kas čia galėtų būti?.. Kvepia juodąja magija. Tiesiog dvokia. Fu fu.
 – Siūlau pasišalinti iš stadiono. – sumurmėjo vilkolakė. Ji keistai pažvelgė į paslaptingąjį skraidantįjį žmogų ir gūžtelėjo pečiais. Neonelis ir Lurė jau suko prie laiptų, tik staiga klastuolė persigalvojo.
 – O aš noriu pamatyti kas ten. – ryžtingai tarė Lu. Ir Neoneliui tyliai pasakė: – Gali bėgti, nešti savo purviną kudašiu... – išsiviepė. Tada mergaitė nušlubavo iki kėdės ir vėl ten atsisėdo.
Mery kietai sučiaupė lūpas, keistai prunkštelėjo.
 – Ką gi... Tada ir aš turėsiu likti!.. Neoneli, jei nori – bėk..
**
Stadionas liko pustuštis. Nemiegantys išbėgo, o miegantys, savaime suprantama, pasiliko. Profesorė ir klastuolė ramiai stebėjo bird – meną, kuris savo ruožtu stebėjo jas.
 – Labas... – atsargiai pradėjo šnekėti Lu. – Aš esu Lu... O ji, – mostelėjo į Mery, – Mery Fate...
Mokinė pajuto keistą jausmą. Tai buvo tarsi... draugiškumas? Jaukumas? Meilė? Klastuolė to nesuprato. Bet staiga pajuto, kad nenori niekur bėgti.
 – Labas... – visai normaliu balsu atsakė žmogus. – Aš... Džonas Weitsas. Jei toks yra mano vardas... Kur aš atsidūriau? Keista vieta, labai keista...
Mery nustebusi pažvelgė į berniuką
 – Tu Hogvartse... Ir beje, kaip ant tavo kūno atsidūrė La' Širn užkeikimo padarinys – juodos liepsnos?.. – pasidomėjo,
Džonas kiek pralinksmėjo. Jis atsistojo ant žemės, pro liepsnas galima buvo įžiūrėti, kad jis vilki džinsus ir baltus marškinius, su žaliu kaklaraiščiu.
 – Ee... A.. Na.. Prieš porą dienų pas mus atvažiavo toks dėdė.. Iš Islandijos... Jis manęs kažko paprašė... Aš nedaviau... Ir jis... mane kažkaip užbūrė... Tik va – neprisimenu.
 – Aišku... – vienbalsiai pareiškė Lu ir Mery. – Taigi, ir ką mums dabar daryti? Juk jis klastuolis. – šį kart jau šnekėjo viena Lurė.
 – Atkerėti! – linksmai atšovė Mery.
Vilkolakė priėjo prie vaikinuko ir uždėjo savo ranką jam ant kaktos.
 – Oteud La'shirn! – riktelėjo profesorė. Liepsnos išnyko, o klastuolis ir Mery suklupo ant žemės. Ji tankiai kvėpavo, per veidą žiaugė prakaitas.
 – Ačiū.. – padėkojo ketvirtakursis. Ir pažvelgė į Lu. – Norėtum su manimi nueiti į „Tris šluotas“? – paklausė.
 – Galim.. – nusišypsojo Lurė.
Profesorė nusijuokė, atsistojo. Mostelėjo lazdele, ir į orą išlėkė milžiniški žodžiai: „RUNGTYNĖS SUSTABDYTOS. PRATĘSIMAS PORYT. LAIKAS: 9: 30 RYTO. KVIEČIAMI VISI! „
Mery nualpo nuo tiek kerų. Ją mokiniai nugabeno į ligoninę. Profesorė atsigavo kitos dienos vidurdienį.
Rungtynių pratęsimą laimėjo... Klastuoliai! Jie pralenkė grifus vos penkiais taškais...

13 Skyrius – Žybsnis, smūgis, šviesa ir balsas

Net žiemos pabaigoje buvo velniškai šalta. Vėjas drebino pilies sienas ir barškino pilies langus, o baltas sniegas, kuris nuo mokinių išmindžiotas pasidarė rudas, žibėjo vakaro tamsoje. Šis vakaras nieko gero nežadėjo.
 – Stevai. Jau laikas...? – pasigirdo plonas Marie balsas.
Mokinys sėdėjęs prie žalsvais ornamentais išpieštos vazos sujudėjo. Jo judesys sunervino kelis žmones... Stevas atsistojo.
 – Lure. Jeigu bijai, gali pasilikti... – pasakė.
 – Aš bijau? Kaip tu drįsti... – Lure atsistojo ir išėjo pro mūro sieną į koridorių. Paskui ją sekė ir kiti sąmoksle dalyvaujantys klastuoliai.
 – Gyvate sustok. – pasakė Stevas Lure stabtelėjus. –Užmiršai, kad tave turim užkerėti praskiedimo kerais...
Marie prunkštelėjo. Pamojavo lazdele, ir netrukus ir Lure tapo permatoma, o koridoriaus šešėlyje iš vis, nematoma. Klastuoliai pajudėjo. Pilyje buvo tylu kaip kape. Gal tik girdėjosi kai kurių medžių lapų šlamėjimas.
Klastuoliai pasiekė holą, kur šią naktį stovėjo skrynia. Arwen buvo tokia pasitikinti savimi, kad jos visiškai neapsaugojo... paliko pilyje. Klausimas tik kaip ją atrakinti.
 – Kaip atidaryti skrynią? – paklausė Mariana.
Ar ji skaito mano mintis? – pagalvojo Marie.
Stevas išsitraukė iš švarko kišenės lazdelę ir pasakė:
 – Tylos... gali būti, kad žinios įeis į tą žmogų kuris ją atidarys, tad norėčiau atidaryti aš. Vis šioks toks malonumas...
Marie krenkštelėjo. Visi pasižiūrėjo į ją ir Stevas pasakė.
 – Man pasirodė, kad tau nepatinka tai, kad žinios bus mano galvoje o ne tavo.
 – O kodėl? Kodėl tau taip pasirodė? Man užtenka garbės. Aš ištroškusi šlovės ir maišto. Aš ją ir atidarysiu...
Klastuoliai susiginčijo. Kilo baisus triukšmas. Tik Lure visus nuramino pasakydama, kad jei jie nenutils, nieko nepavyks. Pagaliau visi nutilo ir įvyko balsavimas kas atidarys skrynią. 3: 2 laimėjo Stevas.
 – Prašau visų tylos.... alohomora. – mostelėjo Stevas lazdele.
Įvyko nesusipratimas. Žybsnis... smūgis... balta šviesa ir balsas. Akimirksniu visi klastuoliai tėškėsi ant grindų. Aukso spalvom sužibo patalpa ir pasirodė balta šviesa. Tiksliau ji išlindo iš skrynios ir tada... pasigirdo balsas:
 – Per amžius šviesa buvo čia užrakinta.
Šviesa kariavo su tamsa.
Žybsnis ir smūgis padėjo balsui skambėti ir neužmigti.
Mes buvom gaivalų šeima, kuriai nelemta išeiti buvo iš čia.
Bet narsuolis Stevas geras, drąsus.
Išlaisvino mus. Apdovanojimas bus dosnus.
Auksuotaas žinių puodas. Padarys išrinktąjį išminčium.
Karalium mūsų.
Balta šviesa išnyko. Pasidarė šviesu. Skrynia buvo tuščia. Stevo akys žibėjo iš susijaudinimo.
 – Kas nutiko? – paklausė Broncipinė.
 – Aš išlaisvinau gaivalus. Nusižengiau mokyklos taisyklėms. Tapau nenugalimas išminčius. – tučtuojau atsakė Stevas ir visi grįžo į miegamąjį. Niekas jiems nesutrukdė.
 Rytas. Mokiniai kaip ir kasdien atsikėlę skubėjo į didžiąją salę valgyti pusryčių. Tačiau, vietoj pusryčių stalo, mokiniai sutiko direktorę Arwen, kuri svaidėsi žaibais iš pykčio ir įsiutimo. Niekas nežinojo kas nutiko išskyrus keletą klastūnyno narių ir aišku magijos ministrę Luridą, kuriai niekas nepraslydo pro akis ir kuri stovėjo rami it stulpas.
 – Vakar, kažkas buvo įsilaužęs į mokyklą ir pagrobęs skrynios žinias... – visiems susėdus prabilo Lurida – ... tai direktorės nuomonė.
Mokiniai nuo Luridos šiurpaus balso tiesiog siaubingai virpėjo.
 – Bet mano nuomone, tai galėjo padaryti ir ne įsilaužėlis, o mokinys ar mokinė. Bet neįsivaizduoju kokių sugebėjimų ir stiprios valios reikėtų norint tai įgyvendinti. Taigi atkrenta visi mokiniai nuo pirmo iki penkto kurso. Penktakursiai ir visi kiti, direktorės leidimu bus tikrinami. Jau greitai pas mus atvyks Arba magic akademijos delegacija, todėl žinias grąžinsime bet kokiu atveju. Nesipriešinkite. – Lurida mostelėjo lazdele ir ant stalų atsirado mokinių maistas. Visi po truputį puolė valgyti.
 – Stevai. Ką dabar darysime? – paklausė Broncė – kuo ilgiau tempsime, tuo sudėtingiau bus išsisukti jeigu mus prigaus.
Marie ir Lure sėdintys šalia Broncipinės dirbtinai nusijuokė.
 – Tau ką? Kinkos dreba? – pasiteiravo Marie. – žinok, kad Stevas dabar viską žino ir jaučia, jis dabar yra nenugalimas.
 – Galimas daiktas. – tik tiek pasakė Broncė. Atsistojo ir nuėjo.
 Tuoj pat po to atėjo Lurida.
 – Na gi, kieno darbas? – paklausė ji ir įsistebeilijo į Stevą ir Marie.
 – Nesuprantu apie ką šnekate? – pasakė Stevas.
 – Neapsimetinėk buku, nes manęs neapgausi. Vakar budėjau mūsų bendrajame kambaryje. Ten tavęs ir kelių vaikų nebuvo. O šiaip nepraleisdavot progos krauju aptaškyt tos Salazaro sienos, be to per daug ilgai pasikeisdami stebėjote skrynią. Jūsų buvo neįmanoma pastebėti. – Lurida neatrodė pikta, greičiau susidomėjusi.
 – Gal ir padarėme klaidų, tačiau nesiruošiame visko taip palikti. Norim pasimėgauti... – atsakė Stevas ir klastuoliai paliko ministrę vieną.
Nežinau ką sau manot. Arwen jau paklausė koks užkeikimas slypi skrynioje... na, gerai, geriau eisiu pranešti Arwen apie mokinių siautėjimą. Ji tai turi žinoti.... Suskambėjo varpas skelbiantis pamokos pradžią. Lurida išėjo į direktorės kabinetą.
Šį kart kabinete kvepėjo gvazdikų aromatu. Luridą tai siutino.
 – Laba diena Arwen. Taip, tai klastuolių darbas. – nespėjus Arwen nieko pasakyti, pranešė Lurida.
 – Aš... – pradėjo direktorė, bet Lurida ir vėl ją užtildė.
 – Nereikia jų bausti per anksti. Pagrindinis įvykių herojus kaip visada Stevas. Priminkite koks skrynioje slypi užkeikimas? – Lurida atsisėdo į krėslą priešais direktorės stalą ir nusibraukė nuo kaktos prilipusius plaukus.
 – Na... jeigu skrynios žinias panaudos piktavališkai ir savo naudai žmogus... tada kuo ilgiau žinios bus jame, tuo bukesnis ir kvailesnis žmogus darysis. Iš žmogaus tas žinias atimti gali tik tyriausia dvasia ir dar burtais kurie ilgaamžiams išnyko. Įmanoma juos sužinoti, tačiau reikės labai daug ir ilgai dirbti. – Arwen pasiėmė Arba magijos akademijos direktorės laišką ir vėl jį įdėjo į spintelę.
 – Aha... mano pasiūlymas būtų toks. Tegu žinios pas Stevą būna tol, kol sužinosim galingą burtažodį padėsiantį jas gražinti skrynion. Sutinkate? – paklausė Lurida direktorės su šypsena veide.
 – O ar Stevui nieko neatsitiks? – pasidomėjo direktorė.
 – Ne, paskui madam Pomfri juo pasirūpins. – pasakė Lurė ir greitu žingsniu išėjo iš kabineto.

14 Skyrius – Hokus pokus

Ypatingas ir sunkias misijas reikia duoti protingiems ir labai gabiems jaunuoliams, todėl Hogvartso mokyklos direktorė liepė ieškoti senovės burtažodžio, kuris padės išsemti iš Stevo žinias, Monilai Laures, gabiai ir labai protingai varnonago moksleivei laimėjusiai ne vieną apdovanojimą. Ir taip pat panelei Elison Bruk gavusiai geriausios mokinės apdovanojimą ir išgarsinusios varnonago koledžą. Abi jos buvo puikios draugės ir labai apsidžiaugė gavusios užduotį.
 – Ei, Moni. Pirmiausia eime į biblioteką. Ten gal rasime tą informaciją... – pasakė Elison ir jos nuskubėjo bibliotekon.
Bibliotekoje kaip ir visada būdavo tylu, ramu. Mokiniai norėdami paimti uždraustą knygą turėdavo bibliotekininkei parodyti mokytojo parašą. Knygų čia buvo daugybė:
Tūkstančiai siauručių takų, milijonai lentynų, ant kurių buvo pora šimtų knygų.
 – O ko būtent mums reikėtų ieškoti? – paklausė Mo.
Tuomet Elison nuėjo prie kažkokios lentynos ir grįžo nešina knyga „ Senoviški, galingiausi užkeikimai ir atkeikimai. Galingiausi burtažodžiai ir nė dėmelės juodosios magijos“.
 – Puiki knyga. Ją parašė Tokija Xwaiždjen. Labai nevykusi ragana. – pasakė Elison ir pradėjo vartyti knygą.
Deja. Praėjo valanda, bet mergaitės nerado jokios užuominos apie burtažodį.
 – Po galais... einu pavartyti kitų knygų. – pasakė Mo ir nuėjo savais keliais.
Mergaitė praėjo pro grupelę raganaičių, matyt pirmakursių, kurios žavėjosi draugės išmoktu burtažodžiu.
Visur tiek magijos? Net keista kaip tie žiobarai neapsieina be jos?
Monila iš bibliotekos pasiėmė keletą knygų apie burtažodžius ir išėjo į kiemą jų paskaityti.
 – Aha... – pasakė Monila sėdėdama ant suoliuko. – Ei, gal galite tyliau?
Monila aprėkė Neonelį ir Paliunisą su Saqiuri kažko besibarančius. Mo vartė knygos lapus ir galvojo... Kur tas burtažodis? Ar mums pavyks jį rasti kol neatvyko Abra magic akademijos moksleiviai? Liko nedaug laiko...
Monila vartė knygą po knygos. Sėdėjo valandą po valandos, kol liko kieme viena. Tapo tamsu nors į akį durk...
 – Lumos. – pasakė Monila užversdama knygą ir pakeldama lazdelę.
Merginai pasirodė, kad aplink kitą suolelį, visai netoli jos, matosi įvairūs šešėliai. Visiški tamsos šešėliai. Tamsesnys net už pačią tamsą.
 – Ei, Monila, pabusk... – pasigirdo balsas.
Tai Elison pakėlė miegančią Monilą. Monila atmerkė akis ir pašoko. Knygos iškrito merginai iš rankų ir tėškėsi ant rasotos žolės. Buvo jau pavakarys.
 – K... Kas nutiko?
Elison padėjo nunešti Monilai į varnonago bendrąjį kambarį knygas ir nuėjo vakarienės.
Merginos greit pavalgė kas buvo lėkštėje ir kadangi dar turėjo laiko, nuskubėjo skaityti. Ieškoti atsakymų.
 – Sveika Mo... – pasisveikino su ja Stevas praeidamas ir nuėjo valgyti.
Monila ir Elison jo neišgirdo. Buvo truputį išsiblaškiusios ir greitai atsidūrė bendrajame kambaryje. Jos nuėjo prie stalo, kur gulėjo knygos ir atsisėdo. Ėmė ieškoti burtažodžio. Po kiek laiko Elison sušuko:
 – Žiūrėk... štai čia yra įdomi istorija... – Elison paėmė į rankas knygą „ Burtažodžiai ir legendos“.
Monila paėmė atverstą knygą ir perskaitė:
 – Seniai seniai, viduramžiais gyveno „prakeiktoji“ Helena. Prakeiktąja ją vadino, nes ji buvo ragana, o viduramžiais raganų žmonės labai bijojo. Helenai nepatiko tai, kad žmonės ją vadina prakeiktąja, todėl ji sugalvojo burtažodį, kuris turėjo atimti iš jos magiškas galias. Visa tai ji darė dėl to, kad atsikratytų prakeiktosios vardo... ji parašė ant lapuko burtažodį, kuris tapo neįkainojama relikvija visiems burtininkams ir raganoms. Štai kaip vyko magiškas ritualas per kurį jos galios buvo sunaikintos... stalas, žvakė kapinėse. Ištariamas burtažodis ir kažkokia dvasia įgauna kažkokį pavidalą. Ji įkyšą ranką į Helenos kūną ir ištraukia reikiamą... ir nuo šiol ji gyvena kaip paprasta mirtingoji!
Elison griebė knygą ir tuoj pat, bėgte pasileido pas direktorę į kabinetą. Deja, merginos nežinojo slaptažodžio, kad didžiulė statula sauganti įėjimą pas direktorę jas įleistų.
 – Mergaitės, kas atsitiko? – paklausė direktorė atėjusi ir matydama kaip mergaitės bando atspėti slaptažodį.
 – O... panele Arwen. Panele direktore, mes jūsų ieškojome. Mes... – direktorė tuoj pat nuvedė mergaites pas save į kabinetą. Arwen mostelėjo lazdele ir kabinete įsižiebė šviesa...
 – Pasakokite. – liepė Arwen ir atsisėdo į krėslą.
Monila papasakojo, kad jos sužinojo apie tą burtažodį, tiki tiek, kad nežinojo kur jis yra ir koks jis.
 – Aišku... palikite knygą pas mane. Ačiū, kad padirbėjote, kol kas esate laisvos. Toliau iniciatyvos imsiuosi aš. Savo koledžui uždirbate šimtą taškų. – Arwen palydėjo mergaites iki durų ir grįžusi atsilošė krėsle.
Direktorė jautėsi tokia pavargusi ir ji taip apsidžiaugė nors truputį pažengusi su šiuo reikalu į priekį... dabar tik reikia surasti tą burtažodį ir bus baigta... ir bus ramios atostogos. Visi rūpesčiai plauks pasroviui, tekės sava vaga.
Šitaip mąstant, į kambarį įskrido pelėda, nuo Luridos, magijos ministrės ir beje. Pelėda priskrido prie direktorės ir palaukė, kol ši nuplėš laišką. Tada palaukė, kol laišką perskaitys:
Arwen,
Jau žinau tikslią Abra akademijos direktorės atvykimo datą. Tai Kovo pirmoji...! Hogvartso mokiniai turės pasiruošti svečių atvykimui, o mes abi turėsime pasirūpinti skrynia. Ar jau žinomas burtažodis? Ir beje, rytoj į ministeriją atsiųsk mokinius. Stevui daug darbo, o ir šiaip, tam Neoneliui kurį neseniai įdarbino, reikia prasiblaškyti... gero vakaro.
Arwen paėmė lapą pergamento, pamirkė plunksną rašale ir ėmė rašyti:
Lurida,
Rytoj atvyk pas mane, tuo pačiu galėsi pasiimti į ministeriją mokinius. Papasakosiu ką sužinojau. Tau tai patiks ir sujaudins, bet reikės paplušėti iš peties, turime darbo...
Ir tau gero vakaro... Arwen!
Parašiusi laišką, Arwen jį įkišo pelėdai į snapą ir pelėda išskrido. Arwen nuėjo miegoti.

Rytas. Jis išaušo nepaprastai šiltas ir ankstus. Mokiniai ir mokytojai, kaip ir visi buvo tiesiog nepaprastos nuotaikos. Į mokyklą jau atskubėjo Lurida, kaip visada pasipuošusi ir su tamsiai žalia suknele atrodanti stulbinančiai žavingai. Jai lipant laiptais, suknelė čežėjo ir spindėjo... Luridos plaukai šįkart surišti į kuodą žvilgėjo lyg būtų ištepti blizgesiu, o dantys spindėjo kaip saulės šviesa. Jai praeinant pro mokinius visi tik žiopsojo išputę akis ir pravėrę dvokiančias burnas...
 – Nagi, skirstykitės, pasitraukit! – atėjo Arwen. Šventinės nuotaikos kaip nebūta.
Lurida ir Arwen išėjo į kiemelį pasišnekėti. Saulės šviesa skleidė nepaprastai jaukią ramybę ir šiluma, kuri sunaikino paskutinius rasos lašelius. Atėjo diena...
 – Taigi, sakai, kad nežinai kur tas burtažodis turėtu būti? – pasiteiravo Lurida išklausiusi Arwen nuomonės ir prakalbos.
 – Taip, nežinau... – atsakė ši.
 – Bet taigi tai lengva atspėti... reikia pasikalbėti su Elwynna. – Lurida paliko Arwen kieme vieną.
Netrukus ji jau buvo didžiojoje salėje, kalbėjosi su magijos istorike.
 – Taip... prakeiktoji Helena. Viduramžių ragana, kuri burtažodžiu išsižadėjo savo galių ir šmėkla jas iš jos atėmė? – pasakė Elwunna.
 – Taip, taip ji... – pasakė Lurida – ar žinai tą burtažodį?
 – Taip, Hokus pokus. – Elwynna pasakė ir valgė toliau.
Hokus pokus... hokus pokus...
Lurida išbėgo į salę ir vos neatsitrenkė į ką tik įėjusią Arwen.
 – Burtažodis hokus pokus... – pasakė Lurida.
 – Ačiū dievui, dabar tik reikia surengti ritualą ir surasti pas mus tyriausią dvasią. Tu išsivesk mokinius, o aš pasirūpinsiu dvasios ir ritualiniais reikalasis... – pasakė Arwen ir dar nebaigusi paskutinio žodžio išskubėjo į kabinetą.
Lurida grįžo į salę ir pakvietė Neonelį, Stevą, Monilą, Marie, Broncipinę ir dar kelis vaikus, nes reikėjo padirbėti ministerijoje.
 – Eime su manim – pasakė ir tie žmonės paliko pilies teritoriją.      

15 Skyrius – Ministerijoje

Į magijos ministeriją buvo galima patekti per telefonų budelę esančią Londono gatvėje. Bet mokiniai buvo su magijos ministre, todėl jie nuvyko į kiauro katilo smuklę ir pasinaudodami židinių, nukeliavo tiesiai į didžiausią židinį magijos ministerijoje, esantį visai netoli auksino fontano, metančio mirguliuojančius atšvaitus ant nublizgintų medinių grindų ir sienų...
 – Štai mes ir ministerijoje – pasakė Lurida, kai paskutinis iš židinio išlipo Stevas. – esame pirmajame aukšte, čia mums reikės išeiti su Stevu. Į magijos ministrės, tai yra mano ir jo kabinetus. Jūs liftais kilsite į kitus aukštus. Neonelis, ketvirtas aukštas. Žvėrių, būtybių ir dvasių skyrius. Monila, penktas lygis. Dirbsi tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamente. Ir šiaip, kadangi šeštakursiai atlieka praktiką, turėsi apsilankyti visuose skyriuose. Tas pats galioja visiškai visiems šeštakursiams. Marie, tau priklauso vestibiulis ir magiškų žaidimų ir sporto departamentas... Bronce, tau pranašysčių menė, o tau Ironai, vadovavimo kabinetas. Mėgaukis. Neprisivirkite košės. Susitiksime čia apie penktą valandą. Sėkmės. – pasakė Lurida ir su Stevu nuėjo į savo kabinetą.
Stevas pateko į erdvų ir šviesų kabinetą. Kambarys buvo erdvus, tiesiai prieš langus – didelis rašomasis stalas, nukrautas įvairiais dokumentais, ir plunksnomis. Kambario dešinėje, stovi didelės lentynos, prigrūstos daugybe įvairiausių knygų, o kampe, ant sidabrinio stovo, tupėjo nuostabaus gražumo, juodasis feniksas. Kitoje kambario pusėje buvo sofa ir foteliai...
 – Čia aš dirbsiu... – tyliai pasakė Stevas.
 – Taip, pradėki dirbti dabar. Ir pradėsi nuo paprastų dalykų. – Lurida nuėjo į savo kabinetą ir atnešė jam krūvą popierių. – Šituos būtinai sutvarkyk šiandien ir paskubėk. Darbo daug. – Lurida išėjo.
Neoneliui ne taip pasisekė. Jo skyriaus vadovė buvo Tsubasa Fuju. Jo mokytoja, o kadangi jis su ja ne itin gerai sutarė, tai ji jam davė krūvą jo ir savo papildomo darbo.
 – Šiuos dokumentus apie feniksus ir baltagrubnes varnas, turėsi sutvarkyti šiandien. Paskui tau reikės nulėkti į Kiauliasodį ir paimti kiaulių išmatų tyrimams. B klasės. Pats sužinok kaip tos kiaulės vadinasi, tik paskubėk. Grįžęs turėsi atnešti tuos dokumentus, o išmatas eksperimentinių burtų komitetui! – Tsubasa buvo griežta ir nenuspėjama.
Neonelis nieko nepasakė, bet iš kart ėmėsi darbo... jis vos neatsitrenkė į šio departamento, tik kito skyriaus darbuotoją. Panelę Mirandą Eva Bleck.
 – Tie naujokai... – pasakė ji ir nuėjo pas departamento vadovę.
 – Atleiskit, turiu daugybę darbo... – Neonelis puolė dirbti.
Kitiems. Pavyzdžiui Marie ne taip pasisekė. Ji sėdėjo vestibiulyje ir atsakinėdavo kokiu reikalu atvykę į ministeriją burtininkas, ar ragana ir turėdavo išvalyti grindis... kol Marie taip nuobodžiai dirbo, Stevas jau apsilankė pas Neonelį.
 – Neoneli, turiu tau darbo... – jis padėjo dokumentą ant stalo, – tai byla, dėl mano fenikso.. juodojo fenikso. Manau turėtum žinoti, kad jie baisiai pavojingi, tad aš turėsiu nemalonumų, jeigu paukštį kas nors pastebės mano kabinete. Tikiuosi, jog vakare popieriai jau bus sutvarkyti, ir priduoti ''pavojingų gyvūnų registracijai''. Juk feniksas vis dėl to 5 lygio.. Taigi, lauksiu tavo pelėdos, – Jis apsisuko ant kulno, ir išdrožė iš kambario.
Neonelis sudejavo. Jam ir taip buvo daug darbo.
 – Varge, man ir taip dau darbo... – Neonelis negalėjo patikėti, kaip Stevas nieko nedaro. Juk jis ministrės patarėjas? Turėtų dirbti liedamas devintą prakaitą... Turbūt kaip visada išsisuko?
Tiesa, išsisuko, bet be ministrės pagalbos. Stevas su žiniomis iš skrynios gavo labai daug proto, todėl jis užvaldė užkeikimu raganą iš eksperimentinių burtų skyriaus ir liepė jai sutvarkyti jam paliktus dokumentus, o pats galėjo vaikščioti kur tik norėjo...
Stevas nuėjo pas Neonelį ir Monilą, bet šie buvo susinervavę ir negalėjo su juo šnekėti, turėjo daugybę darbo. Pas Broncipinę jis tingėjo eiti, todėl pasuko link vestibiulio, pas Marie.
 – Ką tu veiki? Daug darbo? – paklausė jis prisiartinęs.
 – Mažai nuobodaus darbo, – pareiškė Marie aiškiai nusivylusi – o kodėl tu nedirbi?
 – Na, užbūriau užvaldymo užkeikimu tokią... – pradėjo Stevas, o Marie aiktelėjo ir pradėjo juoktis šiurpiu balsu. Taip, kad kai kurie goblinai einantys į pranašysčių salę, net atsisuko.
 – Tu, tu panaudojai neleistinus kerus ministerijoje... kaip į tai reagavo kiti? Juk turėjo tave suimti ir... ir... – Marie neturėjo laiko kalbėti, nes buvo susižavėjusi tokiu jo žygdarbiu.
 – Aš taigi labai gudrus ir protingas. Iš karto po to, nuėjau į mamiškąjį policijos skyrių ir užbūriau penkis už tai atsakingus žmones. Dabar šio konflikto kaip nebūta?! – Stevas didžiavosi savimi, bet Marie jo balsas pasirodė kažkoks keistas, lyg išprotėjusio...
 – Tau viskas gerai? – paklausė Marie.
 – Geriau ir nebūna – pasakė Stevas ir nuėjo dirbti.
Raganos ir burtininkai ministerijoje skubėjo ir vaikščiojo išprakaitavę, lyg dirbtų už savo gyvybę. Negana to, jie turėjo pakęsti amžiną nuovargį, nes darbo buvo tiek daug, kad trys raganos šiandien neišlaikė ir nualpo skubėdamos laiptais.
Geriau jautėsi nebent Broncipinė. Jai teko dirbti paslapčių departamente ir tapti pranašysčių menės saugotoja. Mergina dirbo didžiulėje patalpoje, kur tūkstantinėse lentynose buvo milijonai pranašysčių rutulių priklausančių skirtingiems žmonėms ir nešančių nežinią ir šaltį.
Bet net Broncipinė buvo įsitempusi, nes šaltis ir šiurkštus tamsos poveikis buvo blogiau už alkį, nes ji šiandiena, kaip ir daugelis piliečių, nieko nevalgė. Atsipalaidavo tiktai Neonelis, nes pas jį į skyrių atėjo tėtis. Pasižiūrėti kaip sūnus dirba, kaip jam sekasi, juk jie tiek ilgai nesimatė?
 – Tėti? Ką tu čia veiki? – iš netikėtumo Neonelis net nugriuvo nuo kėdės.
 – Neoneli, nejaugi užmiršai, kad parašei, kad šiandien pradėsi dirbti? Aš atėjau pažiūrėti kaip tau sekasi... čia gana karšta ar ne? – Neonelio tėtis maloniai šnekučiavosi ir atrodė visiškai nepavargęs.
 – Kaip man sekasi? Čia tiek darbo ir įtampos, kad aš pats beveik nesusigaudau ar čia karšta man ar tau. Žinok baigiu išprotėt. Labai sunku.
 – Taip, sunku. Tikėjaisi, kad bus lengva? Kaip laikose Hana? – paklausė tėtis ir nekantriai pasimuistė.
 – Ji gerai. Kažkur skubi? Aš šiandien net Kiauliasodyje buvau. Reikėjo paimti departamento vadovei kiaulių išmatų. – tada Neonelis įkišo ranką į švarko kišenę ir iš ten ištraukė paketą tų išmatų. – Būk geras, nunešk mamai ištirti... aš nelabai gaudausi kas kur randasi, dar pasiklysčiau...
Tėtis paėmė paketą, palinkėjo Neoneliui sėkmės ir išėjo pas Neonelio mamą. Tuo tarpu Neonelis nunešė Tsubasai dokumentus.
 – Puiku, gerai darbuojasi. Kaip tau sekasi su išmatom? – paklausė jo ji.
 – Gerai, jau nugabentos pas mano mamą. – Neoneliui nepatiko būti vadovės kabinete. Jis buvo per daug banalus ir nejudantis.
 – O, buvau užmiršusi, kad Irina ten dirba. Puiku, man reikės tų tyrimų... gali eiti, darbą baigei.. iki pasimatymo. – Pasakė Tsubasa ir vėl palinko prie popierių.
Neonelis apsidžiaugė. Jis baigė darbą. Bet staiga džiaugsmo balionas išgaravo lyg jo nebūtų buvę. Neonelis trumpam grįžo į savo kabinetą, nes jam reikėjo sutvarkyti Stevo bylą dėl jo juodojo fenikso. Vaikinas pasidarbavo, todėl netrukus patraukė į pirmą aukštą, kur jo jau laukė visi baigę darbus su Lurida.
 – Sendorai, gali ir paskubėti... – pasakė ministrė. – Nesu pratusi laukti.
 – Atsiprašau ponia Lurida, štai byla Stevai. – ir Neonelis atidavė bylą klastuoliui, o šis įsikišo ją į apsiausto kišenę.
 – Šiaip galėjai vadinti mane panele. Nejaugi aš tokia sena? – pasakė tiek sau, nei Neoneliui Lurida ir jie saugiai grįžo į pilies teritoriją.
Neonelis nuėjo į švilpynės bendrąjį kambarį, o visi kiti nuėjo savo reikalais. Kas kur. Kai berniukas atsidūrė kambaryje, jo pasitikti atlėkė mažoji sesuo Hana... – Neoneli, Neoneli, kaip sekėsi? Ka ten veikėte? – paklausė ji iškarto, nes buvo labai smalsu.
 – Hana, aš ten dirbau. Ir dabar esu pavargęs. – sėsdamasis pridūrė brolis.
 – Tu niekada neturi man laiko. – papriekaištavo Hana ir nuliūdo.
 – Na gerai gerai.. Buvau ministerijoje. Ten dirbau, o kiti, šeštakursiai, atliko praktiką. Aš dirbau mamiškųjų gyvūnų kontrolės departamente. Žvėrių, būtybių ir dvasių skyriuje. Ten pildžiau dokumentus, nes kol kas negaliu imtis praktikos. Tai va. Buvo smagu – Neonelio balsas buvo vos girdimas, berniukas buvo toks pavargęs, kad jis nebesulaukė ką pasakys sesė, ir užmigo.

16 Skyrius – Ritualas

Hogvartse nepastebimai bėgo laikas. Egzaminai buvo ne už kalnų, todėl mokiniai turėjo mokytis naktimis ir dienomis, tad nelikdavo laisvo laiko. Mokytojai užkraudavo daug papildomo darbo.
Neonelis ir kiti mokiniai mokėsi kaip išsivirti viralų, mokėsi atpažinti įvairiausias žoleles ir grybus, mokėsi apie saulę ir kitas planetas ir daugybės kitų reikalingų dalykų. Magija tai ne šis tas, tai atsakomybę suteikiantis darbas.
Mokiniai mokėsi labai sunkai, todėl jie negalėjo atsidžiaugti po žiemos išlindusiais saulės spinduliais. Pirmą kartą taip norėjosi smagiai dieną praleisti laukutyje ir atsigaivinti vėjo dvelkimu. Taip norėjosi visą dieną užuosti gėlių kvapą pasklidusį gamtoje ar pasiklausyti kaip čiulba paukščiai... tačiau.
 – Nemiegokit! – jau kelintą kartą per magijos istorijos pamoką užklykė profesorė.
Visiems vaikams nusibodo mokytis apie senovės burtininkų gyvenimą. Apie įvairias genčių tradicijas ir raganų puotas, per kurias viduramžiais žiobarus paversdavo kiaulėmis arba kalakutais ir patiekdavo kaip karštą valgį.
 – Bet mokytoja... istorija... tokia nuobodi – išdrįso pasakyti Soport, kai mokytoja penkioliktojo amžiaus istoriją apie goblinų sukilimą liepė nusirašyti į sąsiuvinius.
 – Ką pasakėte panele? – mokytoja Elwynna nebuvo labai bloga, tačiau nekęsdavo kai jos neklausydavo. – Trisdešimt taškų iš švilpynės. O jūs panele Soport parašysite dar ir praeitos temos istoriją šiurkščiai smulkiai atpasakotą ant lapo, jei nenorite gauti neigiamo pažymio.
Visi švilpiai tučtuojau pakirdo iš miegų ir puolė prie darbo, nors ir nenoromis.
Nuskambėjo varpas. Mokytoja uždavė pabaigti darbus iki rytojaus.
 – Kvaila, pasipūtusi blondinė... – bambėjo išeidama Soport.
 – Bet ji nėra blondinė. – pasakė Neo eidamas šalia merginos.
 – Jei ir taip ir toliau, greitai bus! – pasakė Soport ir įsuko į šoninį koridorių.
Neonelis galvojo pasukti į koridorių ar ne, tačiau per vėlu... jis atsitrenkė į Džeimsą Salamanderį, trečiakursį grifų gūžtos mokinį. Jis ėjo su kažkokia trenkta mergiote, tad Neonelis iš susierzinimo nepagailėjo piktų žodžių:
 – O ir panelę susiradai? – pasižiūrėjo jis į tą mergaitę. Nira Džouns. Neįspūdingo grožio pirmakursė.
 – Žąsine, aš ją vedu į pamoką. Ji pirmakursė ir pasimetė... – Džeimsas užbliovė.
Neonelis nusijuokė ir išėjo. Tačiau nuskambėjo varpas į pamoką ir jam reikėjo paskubėti.
Jų apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja Xantoria nelabai mėgo vėluojančius ir neatlikinėjančius namų darbų.
 – Laba diena profesore... – pasakė įbėgęs į klasę Neonelis, bet mokytoja tik sušnairavo į jį ir nieko nepasakė.
 – Pagaliau visi. Dabar pasiimsiu jūsų namų darbus. – mokytoja ramiai kilstelėjo lazdelę ir dvidešimt šeši pergamento lapai atskrido jai ant suolo. – Šią pamoką mes turėsime praktikinę.
Švilpių ir klastuolių akys švytėjo iš susijaudinimo.
 – Šiandien naudosime visus kerus kuriuos išmokome ant kieno jūs norite kūnų. Rinkitės iš mokinių. Kad tokią praktiką atliktume, reikia erdvės... taigi Žagslo! – mokytoja mostelėjo lazdele. Dingo suolai ir mokinių kuprinės sumažėjo iki piršto dydžio. – Įsidėkite kuprines į kišenes.
Iš šios mokytojos galime laukti bet ko... mokiniai padarė kaip liepti.
 – O kaip mūsų kuprinės paskui padidės? – paklausė Lyna Džorkins.
 – Sužinosi po pamokos... – su ironija balse suvapėjo profesorė. – Pradedam!
Kai kurie mokiniai per vėlai atsitokėjo, tad tik jų bėda... Neonelis pakėlė lazdelę į tą pačią Lyną ir sušuko.
 – Expelliarmus – Lynos lazdelė nuskrido į klasės galą. Tada ji iškarto atsitūpė ir bandė šliaužti, kad ją pasiimtų, bet ją sustingdė Soport.
 – Enervate – suriko Pensė ir atstingdė savo draugę. Nepasiduosiu toms išperoms, švilpiams...
Klastuolė Miriana užlaužė Kristei Altern rankas.
 – Taip negarbinga – suriko Amanda ir sulaužė Mirianai nosį. Pasigirdo aaaa..
Xantoria matydama grumtynes šaižiai sušvilpė rėkdama:
 – Klastuoliai, klastuoliai...
Visi malėsi ir davėsi naudodami netgi kai kuriuos kerus, kurie nebuvo išmokti pamokoje.
Praėjus keturiasdešimčiai minučių Xantoria garsiai suriko:
 – Užteks, užteks, visi baikit.... – bet niekas nebaigė. Kai kurie bandė vienas kitam įkąsti ar įspirti – TUOJAU PAT!
Va tokių žodžių jiems ir reikėjo. Vieni verkė, kiti siaubingai liūdėjo. Pensė ir Amanda, klastuolė ir švilpė, stovėjo sustingdytos. Mokytoja žengė prie kiekvieno ir taisė padarinius.
 – Enervate. – pasakė priėjusi prie Pensės, bet pro Amandą ji praėjo net nežvilgtelėjusi.
Neonelis, kuriam ant dešinės rankos pūpsojo mėlynė, pakėlė lazdelę ir atstingdė Amandą nekreipdamas į mokytoją dėmesio.
 – Neverk Mariana. Tuo nosiai bus viskas gerai... episkey – kerai žiebė į Marianos nosį ir netrukus ji buvo sveika, nesulaužyta, tik pridžiuvo kraujas – fu kaip bjauriai atrodai. Tergeo.
Mokytoja visus nuramino ir pataisė žalą kiek galėjo. Tada atsistojo į klasės priekį ir pasakė:
 – Pradėsiu nuo švilpių... Neoneli, reikia naudoti kuo efektyvesnius kerus ir nebijoti veikti drąsiai. Di – Herme Užsispyrėle, tau reikia labiau ginti kitus. Mačiau, kad kovoji tik už save, o ne už bendraklasius. Hedviga, kovoji drąsiai. Viskas gerai. Krister, tau reikia pasportuoti ir sutvirtėti. Chulia, tau nereikia pametus lazdelę, atiminėti ją iš kitų. Amanda, sekėsi puikiai, bet buvo klaidų. Visi kiti kovojo vidutiniškai. Reikia daug jėgų.
Dabar klastuoliai. Mariana, tu įsitempus ir per daug jautri. Atsipalaiduok. Maria, koveisi tik už save, nors galėjai daug kam padėti. Lyna, sekėsi puikiai, nors darei klaidų. Ema, naudoji kerus ištisai, todėl prarandi daug jėgų. Ironai, koveisi drąsiai, kaip ir Pensė. Kiti kovojot pakankamai gerai. Matau, kad kerus mokat. Be to mokat ir apsiginti ir tai puiku. Vertinu tai. Pamoka baigta, galite eiti.
 Visi mokiniai išėjo iš kabineto. Vieni bambėdami, kiti džiugiai susijaudinę ir dėkingi. Kiti nusivylę, kad mokytoja nieko gero nepasakė apie juos, bet ką padarysi.
Taip, ruošiant namų darbus ir labai užsiėmus praėjo visa savaitė. Tada Arwen buvo džiugiai susijaudinus. Atėjo ritualo metas.
 – Šiandien atimsi iš Stevo galias gerai? – paklausė Arwen kruvinojo barono.
 – Gerai. – atsakė šis ir nuskrido ruoštis. Juk tokiai progai reikia pasipuošti?
Arwen atėjo nuėjo į kambarį prie bibliotekos įrengtą specialiai šiam vakarui. Pasieniais mėtėsi kaukolės ir supuvę lapai. Kambario viduryje iš rožės žiedlapių buvo padarytas ratas. Netoli jo, stovėjo stalas, o ant jo stovėjo dar neuždegta žvakė... kad ir kaip kambarys atrodytų, jame sklandė keista atmosfera, lyg žadanti kažką negera. Oras buvo troškus ir slogus, todėl Arwen išbūrė valantįjį užkeikimą.
 – Tikiuosi šiandien viskas bus gerai? – sau pasakė ji.
Tuo tarpu, požemiuose Stevas atsakinėjo į draugų klausimus ir visi stebėjosi kiek jis daug žino.
 – Kiek raganų žuvo 1856 metais, per sukilėlių maištą? – paklausė maža klastuolė.
 – Trylika ir dar viena įkalinta degtukų dėžutėje... – pasakė Stevas.
 – Kas atsitiktų, jei salamandrą panardintume liepsnose? – klausė kita mergytė.
 – Ji išgyventų... dabar jūsų eilė. – pasakė Stevas penktakursėms. Jie labai jam pavydėjo...
 – Aha... jei vienu metu panaudočiau akimirkos apžavus ir naikinančios liepsnos kerus. Koks būtų poveikis? – paklausė Froj Lenins.
 – Tas kuriam tai padarytum užsidegtų ir įšokęs į vandenį nusiskandintų su žodžiais aš tave myliu. – Stevas atsistojo ir išėjo. Atrodo jis pavargo nuo nuolatinio darbo ir naktų be poilsio.
Visi klastuoliai nusiminė, kad jis išėjo, tačiau jam reikėjo pailsėti. Šiandien jis nenorėjo eiti į pamokas. Šiandieną jam reikės atsipalaiduoti. Mėgautis vienuma uždraustajame miške.
 – Stevai, kur eini? – paklausė Marie išlindusi iš merginų kambario.
 – Einu, nusišlapinti. – pasakė jis, žengė pro mūrytą sieną į vieną požemio koridorių ir nusijuokė beprasmiu juoku.
Marie pradėjo nerimauti. Kas jam nutiko? Anksčiau jo juokas skambėdavo maloniau. Dabar jis juokiasi kaip beprotis, ir dar iš ko?!
Laikas bėgo ir Marie nebuvo laiko galvoti, užteko laiko tik mokytis ir mokytis. Iš ryto pamokos, po pietų pamokos ir visada tiktai pamokos, pamokos pamokos.
Vakare saulę apgaubė debesys, o dangus nusidažė rožiniu atspalviu. Nustojo pūsti vėjas. Laikas pradėti ritualui.
Kaip ir buvo lieptas, nors nieko nenutuokė, nustatytu laiku, nustatyta valandą, kruvinasis baronas per visas pilies sienas, pasipuošęs klaikiu dryžuotu viduramžių kostiumu, nors jis beveik nesimatė, ant vaiskaus šmėklos kūno, atskrido prie bibliotekos. Ten jo laukė Hogvartso direktorė Arwen Undomiel. Jie žengė į ritualui paruoštą kambarį.
 – Ar pakartoti ką mes turėsime daryti? – greitakalbe išbėrė žodžius, kaip žirnius direktorė.
 – Ne panele Arwen. Aš lauksiu prietemoje, kur nesimatysiu. Ateis Stevas. Jis jūsų prašymu padės jums atlikti apsivalymo ritualą, nors nežinos kam jums to reikia. Tada jūs liepsite jam galvoti apie mane ir ištarti tą burtažodį, o tada... tada... kas bus tada? – paklausė baronas.
 – Kvaily tu, tada tu įgausi atspalvį ir žmogišką pavidalą. Stevas bus paralyžiuotas, todėl tu atimsi iš jo galias ir grąžinsi į skrynią. Aš užvošiu skrynią ir bus baigta.
Staiga pasigirdo žingsniai. Baronas nuskrido į tamsų kampą ir tyliai tupėjo. Prasidarė girgždančios durys.
 – Labas vakaras direktore – pasisveikino Stevas. – Kvietėte?
 – O, sveikas, ateik čia. – sušnibždėjo Arwen. Iš susijaudinimo ji pradėjo žagsėti. Tada, burtų lazdele, ji uždegė žvakę. 
Direktorė įbruko mokiniui į rankas lapelį ir liepė parašyti ant jo hokus pokus. Stevas taip ir padarė. Tada direktorė liepė jam aiškiai ištarti burtažodį galvojant apie kruvinąjį baroną. Ir tariant, lapuką uždegti.
Stevui dingtelėjo viena mintis, bet jau buvo per vėlu. Jis nesuprato ką daro. Jo rankose esantį lapelį prilietė ugnis ir jis pasakė:
 – Hokus pokus. – tada direktorė pakėlė lazdelę ir sukriokė „sustink“!
Stevaas suprato kas vyksta, bet nebegalėjo. Direktorės kerai žiebė į jį ir jis sustingo. Tuo tarpu prie kruvinojo barono pasigirdo šnypštimas. Jis įgavo pavidalą ir priskridęs prie Stevo, įkišo gilyn ranką.
 – Aaaaa..... neaa! – Stevas klykė, bet buvo paralyžiuotas ir visiškai negalėjo nieko padaryti. Keista, kad išvis galėjo kalbėti. Arwen atsitraukė tolyn, iki skrynios.
Barono rankos apčiuopė tai ko reikėjo ir iš visų jėgų traukė. Pasigirdo dar garsesnis klyksmas. Kambaryje pasklido žaibai ir liepsnos. Viskas mirgėjo nuo spalvų. Tuomet pasigirdo ūžesys, drebėjo kambarys. Ūžesys vis stiprėjo, ilgainiui perėjo į riaumojimą. Kilo chaosas.
Pagaliau barono šmėkla ištraukė iš Stevo žinias, Stevas prarado jėgas ir nualpo. Senosios žinios nesileido Arwen uždaromos, nors ji ir stengėsi iš visų jėgų, bet pagaliau, dar po kelių minučių, baronas vėl tapo permatomas, o direktorei pavyko uždaryti žinias į skrynią. Jos aišku siaubingai priešinosi, tačiau Arwen panaudojo visas pastangas ir šiaip ne taip, bet uždarė.
Dingo ūžesys ir neliko jokių žiežirbų. Viskas nutilo, tapo ramu it kape. Stevas gulėjo ant grindų. Tada į kambarį įsiveržė mokinė Marqrit Boleyn ir Miriana Lendal.
 – Panele direktore, aš labai išsigandau. Kažkas rėkė, maniau jums kažkas atsitiko... nežinau... – mokinė užsikūkčiojo.
 – Viskas gerai Marqrit. Ar galite nugabenti Stevą į ligoninę? – paklausė Arwen stengdamasi kalbėti ramiai. Baronas kažkur dingo.
 – Žinoma, – pasakė Mariana, priėjo prie Stevo ir jį pakėlė, Marqrit ir tie du dingo direktorei iš akių.
Durys užsidarė, direktorė susmuko ant grindų.

17 Skyrius – Plakatas

Praėjo savaitė. Tiek laiko direktorė Arwen gulėjo ligoninėje. Madam Pomfri turėjo rūpintis jos sveikata ir Stev'o, kurio nervai visiškai sutriko. “ Jeigu laiku jam nebūtų buvusi suteikta pagalba, tai jis būtų likęs bukagalvis ir išprotėjęs“. Taip sakė madam Pomfri.
Netrukus iš ligoninės išeiti jau galėjo Arwen. Labai daug jėgų ji išnaudojo uždariusi žinias į skrynią. Bet dabar ji atrodė sustiprėjusi ir daugiau pasitikėjo savimi.
 – Ar viskas gerai? – tamsų vakarą paklausė Lurida direktorės.
 – Taip, man jo, o Stev'ui ne. Tau juo reikėtų pasirūpinti... – Arwen pasakė.
Lurida oriai linktelėjo ir išėjo į ligoninės flangą, kur gulėjo klastuolis.
Ligoninėje, kaip ir visada, turėdavo dvidešimt lovų ir atskirą kabinetą, miegamąjį seselei ir dar vaistų sandėlį. Viskas blausiai mirkčiojo ir truputį judėjo. Net pačiam sveikiausiam burtininkui ar raganai, nuo to pasidarytų bloga. Duris atidarė Pomfri.
 – Labas vakaras madam. Norėčiau pasimatyti su Stev'u. –pasakė Lurida įžengdama į ligoninę.
 – Žinoma žinoma, gerai... – kiek suglumusi pasakė Pomfri.
 – Kokia jo būklė? – paklausė Lurida eidama ilgu koridoriumi.
 – Abejoju ar būdamas tokios būklės, jis galėtų pasakyti kažką kaip žmogus. Na, bet... jis paskutinėje lovoje. – pasakė seselė ir nuėjo iki kažkokios mergaitės.
Lurida priėjo prie klastuolio. Jis gulėjo lovoje ir buvo nusisukęs į kitą pusę, nuo jo kaklo ir liesų, pakumpusių pečių nutįso ilgas, plonas šešėlis. Vaikinas atrodė pažeidžiamas ir keistai nuovokus.
 – Sveikas. – atsakė Lurida ir palaukė, kol vaikinas atsisuks.
Steve'as atsuko veidą į klastuolių vadovę ir tuo pačiu magijos ministrę. Ją pamatęs, jis atsisėdo lyg kažką norėdamas pasakyti ar suvokdamas koks žmogus ir kokiu reikalu atėjo pas jį. Lurida matyt laukė, kol ir jis pasisveikins, tačiau jam sugargaliavus, kalbėjo toliau.
 – Manau nerėšiu tau pamokslų ir ilgų kalbų. Atėjau pamatyti kaip laikaisi ir paklausti. Kodėl? Kodėl tu taip padarei? – Luridos akys blizgėjo iš nepasitenkinimo ir pagiežos. Ji tokiam elgesiui nepritarė.
Stevas vis labinau ir garsiau gargėjo atkreipdamas madam Pomfri dėmesį. Ji atrodė nelabai norėjo, kad panelė Lurida būtų prie šio ligonio.
 – Juk žinojai, kad gudrus ir protingas pasidarysi mokindamasis. Ką tu pasiekei? Ko tu išmokai? Pasimokinai iš savo klaidų. Žinosi, kad to daryti negalima. Kas tave vertė tai daryti? Garbė? Žinių ir mokslo trūkumas? Kvailumas? – Lurida kalbėjo aiškiai mėgaudamasi jo bejėgiškumu. Staiga Steve'as pašoko mėgindamas užpulti Luridą ir ją pasmaugti, tačiau iš už lovos rėmų išlindo sidabro gijos ir apsivijusios apie vaikino kūną, neleido jam nieko padaryti, tik gulėti lovoje.
Stev'o skruostu nusirito ašara. Jis pradėjo siaubingai garsiai klykti, nes kalbėti dar negalėjo. Vaikinui iš burnos liejosi seilės. Lurida atrodė išsigandusi. Madam Pomfri jėga išvarė ją iš ligoninės.
 – Ligoniui reikia ramybės. Jūs ką, norite išvaryti jį iš proto? Galvokite ką darote.! Taip elgtis negalima... – klykė seselė uždarydama ligoninės duris.
Lurida ėjo koridoriumi aiškiai nesuvokdama ką jinai daro. Netrukus ji atsigavo ir greitai dingo iš mokyklos teritorijos.
Tuo tarpu, švilpių bendrajame kambaryje vyko šventė. Švilpiai džiaugėsi, kad Stev'as tapo buku. Jis buvo labai blogas švilpiams ir to nusipelnė... tačiau ne visi taip manė. Neonelis užjautė jį. Juk beprotystė yra sugriautas gyvenimas... jam pagailo Stev'o.
Visi švilpiai šventė. Iš klastūnyno buvo atimta šimtas taškų ir nors jie buvo antroje vietoje, buvo ko džiaugtis... Neonelis gal ir džiaugėsi, kad Arwen pamokė klastūnyną, tačiau iš kart nusiminė supratęs, kad prieš jį rezgamas sąmokslas.
Tai įvyko po trijų dienų. Sąmokslo vadas buvo Matijus Holdonas. Šeštakursis grifų gūžtos mokinys. Jis norėjo padaryti Neoneliui gėdą visam gyvenimui ir sugriauti jo gyvenimą, tačiau jam nepavyko!!!
Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Matijus didžiosios salės skelbimų lentoje išspausdino nebūtus gandus apie Neonelį. Tai buvo didžiulis plakatas, su iškrypėliškom Neonelio nuotraukom...
Švilpis labai nuliūdo. Jis galvojo, kad susirado čia draugų, bet jis nežinojo kaip tą plakatą sunaikinti, nes jis nesusidegino ir nenusiplėšė. Neonelį ginti susiruošė profesorė Mery Fate, Brigid Fairstout, netgi Stev'as, kuriam viską papasakojo Broncipinė. Klastuolis sveiko ir paprašė Broncipinės, kad ji gintų Sendorą. Tai Neoneliui buvo netikėta ir jis apsipylė ašaromis, kaip šešių metų vaikas.
Broncipinė ir visi kiti sugalvojo burtažodį ir jį panaudoję, tam plakate pakeitė nuotraukas. Visi galėjo grožėtis ne Neonelio atvaizdu, o nuogo Matijum. Klastūnynas leipo juokais. Tačiau to buvo negana. Profesorė netik išplatino plakatą, bet ir padarė, kad plakate spindėtų raidės MATIJUS FU! Ir plakatas nenusiluptų... nesusiteptų... nebūtų įmanoma jo sudegint ir šis nutikimas liktų amžinas.

18 Skyrius – Svečiai

Kaip ir visur, Hogvartse vyko daug renginių ir varžybų, bet šiemet svarbiausias įvykis yra Abra magic akademijos direktorės ir jos moksleivių apsilankymas. Greitai praūžus klastūnyno išdaigoms ir Stev 'o ligai, pilies ūkvedys ir mokytojai ėmė ruoštis svečių sutikimui.
Ūkvedys iki blizgesio nutrynė kai kuriuos šarvus, tad jie ėmė judėti necypdami. Nublizgino ir laiptų turėklus ir paveikslus, kurių veikėjų nepasitenkinimas niekam nieko nereiškė. Netikėtai pilyje atsirado gėlių. Visi turėjo laikytis tvarkos ir rimties. Visi buvo susirūpinę ir įsitempę, juk po svečių dar lauks ir egzaminai?!
Neonelis atėjęs į didžiąją salę nustėro. Ant sienų kabėjo didžiulės šilko vėliavos su koledžų herbais: raudona su auksiniu Grifų Gūžtos liūtu, geltona su juodu Švilpynės barsuku, mėlyna su bronziniu Varno nago ereliu, žalia su sidabrine Klastūnyno gyvate. Ant sienos, virš garbingojo mokytojų stalo buvo Hogvartso vėliava su barsuku, gyvate, liūtu, ereliu ir viduryje H raide.
Kaip ir tikėjosi, visi mokytojai buvo susikaupę. O kai visi mokiniai susėdo už stalų, Arwen atsistojo ir pradėjo kalbėti:
 – Kaip jau žinote, šį vakarą vyks didžiulė puota. Atvyksta Abra akademijos delegacija. Prašome, juos tinkamai priimti. Jokių nusižengimų. Mokinys turi maloniai elgtis su atvykusia direktore ir jos mokiniais. Visi turi padėti jiems jei to reikės... galite valgyti.
Pasigirdo peilių čerškėjimas ir kalbos. Vakare bus puota... taigi mokiniai negaus pietų. Bet jų alkį numalšins Abra akademijos atvykimas. Visi laukė kol jie atvyks, nes nežinojo kaip atvyks. Gal atskris su šluotomis? O gal atplauks laivu? Arba, kaip kažkada Biobetonso delegacija, atskris milžiniškais arkliais įkinkyta karieta?
Diena judėjo lėtai ir nuobodžiai. Pusryčiai, pamokos, kurios baigėsi pusvalandžiu anksčiau. Laisvas laikas...
Neonelis pietų metu sėdėjo bibliotekoje. Kartu su Amanda ir Soport jie kalbėjosi.
 – ... atvažiuos? – paklausė Neonelis ir atvertė kažkokią knygą.
Soport užsikosėjo ir trenkė į stalą kumščiu.
 – Velnias, aš gi pamiršau išvalyti dėmes nuo suknelės... – mergaitė atsistojo ir išbėgo iš bibliotekos palikdama Amandą ir Neonelį vienus.
Netrukus atėjo Mariana ir atnešė naują magijos žinių numerį.
 – Paskaityk, – pasakė ji sėsdamasi – susidomėsi perskaitęs septintą puslapį....
 – Vakar rytą į darbą skubančius žiobarus išgąsdino Londono priemiestyje pasirodęs milžinas. Ne kiekvienam burtininkui yra tekę matyti gyvą milžiną, tad ką jau kalbėti apie Žiobarus ir paniką, kuri kilo tai didžiulei milžiniškai būtybei pasirodžius miesto pakraštyje. Greitai buvo iškviesti Magijos Ministerijos darbuotojai, kurie ėmė gaudyti paklaikusius Žiobarus ir keisti jiems atmintį. Pakalbinta Magijos Ministerijos atstovė Selija Devin pasakojo: „ Atvykusi į įvykio vietą, pamačiau klaikų vaizdą: pamiškėje sėdėjo vidutinio dydžio milžinas ir žiūrėjo į greitkelį, kuriuo... – Neonelis baigė skaityti ir sumurmėjo, kad žiobarai vargšai.
Mariana atėmė laikraštį ir pašoko į viršų, nes buvo sėdėjusi. Mergaitei nepatiko Neonelio žodžiai.
 – Taip tiems prasčiokams ir reikia! Tie netekšos niekad nepasimoko gerų manierų ir.. – Miriana išbėgo šūkaudama koridoriais apie žmones.
Gal ji trenkta? – pamanė Amanda ir nusijuokė. Nusijuokė ir Neonelis, taigi dabar abu vaikai juokėsi iki ašarų... laikas bėgo greitai atėjo vakaras ir laikas, kai turėjo atvykti svečiai. Mokiniai, pagal kursus, su šventiniais apsiaustais, stovėjo vakaro gaivoje. Mokyklos kiemelyje. Nuo penkto iki septinto kurso pagal koledžus gale. Paskui ketvirto kurso, trečio, o antrakursiai ir pirmakursiai priekyje.
 – Vaikai, stokite čia ir prašau tvarkos. – ramiu balsu ramino smarkuolius Lurida, bet jie vis tiek rėkavo – TVARKOS!
Visi iš kart sustojo. Pagaliau koledžų vadovai sustatė mokinius eilės tvarka ir tvarkingai patys atsistojo prie mokytojų eilės. Priekyje stovėjo Arwen apsivilkusi ryškiai oranžine suknele ir susirišusi plaukus į trumpą kuodą. Ji labai išsiskyrė iš minios. Tiesiog švytėjo.
 – Manau jau atvyksta. – pasakė garsiai direktorė, kaip pasigirdo dundėjimas.
Virpėjo visa žemė, mokiniai dairėsi ir susimaišė bele kaip. Mokytojai jų jau neberikiavo, tiesiog stengėsi išsilaikyti ant kojų. Pagaliau Arwen sušuko:
 – Štai ir Abra akademijos delegacija... – ir iš už kalvų
išlindo didžiulio milžino galva. Staiga pasirodė dar viena milžino galva. Dundėjimas nesiliovė. Tik užtildė vaikų klyksmus. Milžiniški šešėliai užstojo leidžiančią saulę ir tapo pakankamai tamsu. Milžinai apėjo didžiulį ežerą ir pasilenkę, tiesiog padėjo delnus ant žemės. Jų delnuose stovėjo daugybė žmonių.
Abra akademijos direktorė priėjo prie Arwen pati pirmoji, visi kiti tos akademijos mokiniai ir mokinės sustojo jai už nugaros. Milžinai atsitraukė tolėliau. Neonelis pastebėjo, kad milžinai vilki ryškiai raudonos ir geltonos spalvų apvalkalus. Ant apvalkalų buvo išgraviruotas mokyklos herbas. Didžiulis skeptras, o iš šonų dvi burtų lazdelės ir daugybė žvaigždučių. Visi Abra akademijos mokiniai vilkėjo panašius apsiaustus, tik ne tokius didžiulius, kaip milžinų, nes jie juk žmonės?
 – Sveęika Arwen. – pasisveikino direktorė Trinie Evans ir pabučiavo Hogvartso direktorės skruostą. – ak, taas senas Hogvartsas. Aš ir vėl čia...
 – Sveika Eva, malonu čia tave matyti ir dar su milžinais... – nusišypsojo Arwen – nagi, eikime į didžiąją salę sušilti.
Abra akademijos direktorė atsisuko į savo mokinius. Jų kaip suskaičiavo Neonelis buvo dvidešimt.
 – Eime siu mokiniais. Neatsilikite... – pasakė direktorė ir nusekė paskui Arwen. Svečiai paskui savo direktorę, o visi kiti iš paskos.
Didžioji salė spindėjo. Hogvartso mokiniai susėdo prie savo koledžo stalų, o svečiai atsisėdo prie stalo specialiai padaryto jiems. Abra akademijos direktorė atsisėdo prie garbingojo stalo Arwen iš kairės. Kai visi susėdo, Arwen liko stovėti. Kalbos nurimo.
 – Sveiki mūsų svečiai. Sveiki atvykę į Hogvartsą. Tikiuosi smagiai praleisite laiką ir nepasigailėsite atvykę į Hogvartsą, nes kol kas čia bus jūsų namai. Kelionė nebuvo trumpa, todėl pasivaišinkite! – po šių direktorės žodžių, šeši salėje stovintys stalai buvo nukrauti įspūdingais valgiais. Ant stalų stovėjo, net keli užsienietiški patiekalai. Namų elfai regis labai įsiaudrino.
 – Kas čia? – paklausė Neonelis Amandos.
 – Atrodo kažkokie cepelinai?... iš kur aš galiu žinot? – Amanda įsidėjo ir paragavo – labai skanu.
Visi prisisprogo didžiųjų valgių: krabų salotų, gruzdintų bulvyčių, dešrelių ir daugybės apkepų, ir dar cepelinų...
Tada, po kieki laiko, atsirado desertai: įvairiausio skonio ledų, obuolių pyrago, dubenys vaisių ir moliūgų sulčių ir daugybė kitų skanėstų. Visi privalgė ir salėje vėl tapo tylu. Tada vėl atsistojo Arwen.
 – Dabar, kai visi numalšinote alkį ir troškulį norėčiau tarti keletą žodžių šios dienos puotos pabaigai. Vėliau prasidės šokiai. Sangiunary, įnešk skrynią! – atėjo ūkvedys ir į salę įnešė Abra akademijos skrynią, kurią saugojo Hogvartso mokytojai ir kiti žmonės.
 – Ačiū tau Arwen, kad išsaugojai jos žinias ir padėjai mums. – pasakė Eva ir paspaudė Hogvartso direktorei ranką. Tada dingo stalai ir prasidėjo šokiai.
Ponas ūkvedys išvedė šokti panelę Arwen, o Abra akademijos mokinys Dozke išvedė šokti jų mokyklos direktorę. Suskambo valso melodija ir vis daugiau mokinių su poromis išėjo šokti. Šoko ir svečiai ir mokyklos šeimininkai.
 – Hana, eime šokti? – paklausė Neonelis sesers.
 – Eime. – atsakė Hana ir Neonelis išėjo šokti.
Tik iš klastuolių niekas neužsimanė šokti. Pasveikęs Steve'as vis burbėjo.
 – Žinios priklausė man...
Net kai kažkokia mergaitė iš Abra akademijos atėjo ir pasikvietė jį šokti, jis nėjo.
 – Aš esu Simona Kalvaitytė. Eime šokti? – paklausė ji jo. Marie ir Broncė šlykščiai nusikvatojo.
 – Aš klastuolis. Su kvaišom nešoku. – pasakė jis ir mergaitė nuėjo pas kažką kitą.
Vakaras prabėgo pasakiškai greitai. Laikrodis išmušė vidurnaktį. Arwen sušuko:
 – Vaikai. Ačiū, kad nuostabiai praleidome laiką. Dabar visi marš miegoti!!
Mokiniai išsiskirstė. Grupelėmis ar po vieną... švilpiai ir varnonago mokiniai nerimavo kur svečiai miegos, bet panelė Eva juos nuramino:
 – Ak, kokie jūs draugiški. Bet mūsų milžinai mums jau pastatė palapines. Nesijaudinkit.
Ir ištiktųjų, prie ežero, po žvaigždėtu dangum, stovėjo dvi didžiulės palapinės. Viena ryškiai raudonos spalvos panelei Evai, kita jos mokiniams. Visi laukė ryto. Buvo pavargę, todėl nuėjo miegoti.

19 Skyrius – Užklupti netyčia

Po puotos, praėjo savaitė. Abra akademijos moksleiviai buvo labai patenkinti Hogvartso privalumais. Jie netik galėjo pasidžiaugti didžiule mokykla, bet ir pabendrauti su kitos šalies burtininkais, užmegzti draugiškus santykius.
Neonelis pavyzdžiui susidraugavo su Karolyte Juknite. Ji buvo antrakursė Abra akademijos mokykloje ir gyveno miestelyje, prie mokyklos. Ji papasakojo, kad jų mokykla labai nedidelė ir ten mokosi tik šimtas moksleivių. Pasakė, kad mokyklą saugo milžinai, o šalia mokyklos milžiniškas kalnas, kuriame ir buvo skrynia anksčiau.
Monila Laures, varnonago moksleivė susidraugavo su Taidu Samderiu. Tai penktakursis moksleivis iš akademijos. Jis irgi gyvena miestelyje prie mokyklos ir kaip ir Monila, išsiskiria protiniais sugebėjimais.
Daugelis kitų mokinių maloniai elgėsi su klastuoliais ir kitų koledžų mokiniais. Klastuoliai kaip visada nerodė jokio susidomėjimo svečiais, bet buvo priversti elgtis gražiai. Taip kaip priklauso ir jiems padėti.
Abra akademijos moksleiviai viešėjo Hogvartse visą mėnesį, per kurį svečiai susipažino su svetimom tradicijomis ir apžiūrėjo senojo direktoriaus karstą. Per tą mėnesį, jie patyrė smagių nuotykių, tačiau, kaip kažkas pasakė: „viskas turi pradžią ir pabaigą“.... atėjo balandis ir Velykų atostogos per kurias Abra akademijos mokiniams reikėjo išvykti.
 – Iki... – atsisveikino direktorė Eva milžinam pradėjus eiti tolyn. Po kelių minučių, jie visi išnyko iš ten, kur buvo atėję.
 – Man patiko jie... – pasakė Neonelis žiūrėdamas į kalvas.
 – Atsipalaiduok, juk dabar Velykų atostogos? – paklausė Hana.
 – Atostogos, per kurias reikia nepaliaujamai dirbti, nes ne už ilgo bus egzaminai... – pasakė Neonelis – geros atostogos.
 – Na ir kas? Juk po egzaminų bus vasara, mes sugrįšime namo?! – paklausė Hana. – Bet aš pasiilgsiu pilies. Čia praleidau gražiausias gyvenimo akimirkas, o sugrįšiu tik kitais metais...
 – Ko čia verki? Juk dar visas mėnuo? – paklausė Neonelis ir nuėjo prie ežero. Jis norėjo pasimatyti su Soport, nes jis neseniai su ja išsiskyrė.
Prie ežero buvo šalčiau nei visada, neskaitant to, kad ten nebuvo nė vieno žmogaus išskyrus ją ir jį. Jie stovėjo ir žiūrėjo kaip leidžiasi saulė. Ežeras buvo geltonas, nutviekstas spindulių. Į vaikus pūtė vėjas ir kėlė jų plaukus aukštyn.
 – Kodėl nori mane susigrąžinti? – po nejaukios tylos paklausė Soport.
 – Nes aš tave myliu. Tu suvirpini mano sielą, tik su tavim jaučiuosi laimingas ir turintis dėl ko gyventi... – čėšino Neonelis Soport į akis.
 – Gal eime į tą vietą, kur pirmą kartą pasibučiavome? – paklausė Soport.
Neonelis linktelėjo galva, ir kol saulė visiškai nenusileido, vaikai nuėjo į mažą aikštelę, už pakrantės, prie medinio suoliuko.
 – Einam į krūmus. – paėmusi vaikiną už rankos vedė Soport.
Tačiau pasiekus didžiulius krūmus, pasigirdo balsai. Tokie tylūs, bet aiškūs ir kai Neonelis juos išgirdo, nesusilakė nenusijuokęs.
 – Taip Stev'ai, varyk... aaaa. aa. – pasigirdo Monilos balsas ir krūmai sukrutėjo.
Neonelio juokas nuskambėjo tyliai, todėl jie jo neišgirdo, bet švilpiui vis tiek buvo beprotiškai juokinga.
 – Ech, kaip mums nepasisekė... didžiausi krūmai užimti. – Soport paliko Neo vieną ir pati nuėjo į pilį. Jai nebuvo juokinga...
Tačiau Neonelis nepraleido progos smagiai pasijuokti, nes ši proga pasitaikė tik kartą gyvenime. Švilpis dar labiau pralinksmėjo, kai išgirdo netgi magijos ministrės balsą.
 – Ei, o mane jau pamiršai? – paklausė ši. – ooo taip....
Kelias minutes tik ir girdėjosi taip... ne... a ir panašiai. Nemalonus balsai. Neoneliui dar labai nepasisekė, nes su Soport jie to padaryti nespėjo. Deja, Neonelio svajojimas atnešė jam didelių nemalonumų. Iš krūmo išlindo Lurida. Ji pamatė švilpį ir atsistojo laikydama taurę putojančio gėrimo.
 – Sveikas Neomerli... gal tu irgi.. ronbi atšvęsti? – paklausė Lurida gurkšnodama šampaną.
Pagaliau krūmai prasiskyrė ir Neonelis pamatė vaizdą, kurio nesitikėjo pamatyti. Visi buvo apsirengę ir ne nuogi, vadinasi niekas nesimylėjo. Ant žemės gulėjo penkiolika šampano ir du midaus buteliai.
Iš vaizdo susidariusio pamačius šią trijulę, buvo galima suprasti, kad jie kažką šventė. Įėjus pro nedidelį aptvėrimą kur iš visų pusių augo krūmai, matėsi, kad vieta buvo praplėsta kažkokiais kerais ir čia buvo žaidžiamas kvidičas ir geriama.
 – Aš... aš... girdėjau kaip Monila rėkė?!!... – visai sumišęs teisinosi jis. Lurida įdėmiai į jį pasižiūrėjo. Matėsi, kad ministrė vos pastovi ant kojų. Kalbant, jai krito seilės iš burnos ir painiojosi žodžiai.
 – Mūs žaidėm kvirdlinčą, o ką? – paklausė ji ir nukrito ant žemės. Užmigo. Klastuolis paguldė Monilą ant žemės ir pabučiavo ją, tada netyčia palietė jos krūtinę. Ji bandė jam užvožti, tačiau trinktelėjo ranka į akmenį ir susižeidė.
 – Duok, padėsiu – pasakė Steve'as ir nespėjęs nieko daugiau pasakyti, krito ant žemės. Aiškiai pavargęs ir be sąmonės. Atrodo Monila irgi užmigo.
Ką gi, man teks čia palaukti, kol jie pabus... o gal iškviesti pagalbą? Ne, jiems nepatiktų... – Neonelis galvojo ir atsisėdo ant rasotos žemės. Laukė, kol trijulė nubus. Danguje sužibo žvaigždės. Prasidėjo naktis...

Pagaliau... atsikėlė Monila. Ji pramerkė akis. Mergina atsisėdo, nusisuko į šoną ir pradėjo vemti.
 – Išsivemk, palengvės... – pasakė Neonelis.
Mergina pašoko ir apvėmė savo batą. Tada ji atsisėdo, nes jai apsvaigo galva.
 – Kas nutiko? – paklausė ji.
 – Kaip kas? Steve'as, tu ir Lurida kažką šventėte. Pasigėrėte ir nusišnekėjote. Vakar jus aptikau. Visa laimė... klastuolis išėjo su magijos ministre. Jų jau nebėra. Man liepė laukti tavęs. Jie vėmė. Tu jų vėmaluose.
 – Eee. – sušuko Monila ir pašoko iš didžiulės vėmalų krūvos. – ar čia Steve'as tiek pridirbo?
 – Taip, Luridos palyginti maža krūvelė uždengta krūva jo, bet apie tai nekalbėkim. Dabar dešimta ryto. Į pusryčius ir pamokas pavėlavai, nors manau, dabar tau ne tai galvoje...
 – Žinoma, kad ne tai... – pasakė Monila ir ištiesė ranką pirmyn. – Padėk atsistoti.
Šiaip ne taip atsistojus, Monila su Neonelio pagalba nužingsniavo į pilį.
 – Kaip mus radai? – pasiteiravo ji išėjusi į kelią.
 – Čia jau mano reikalas. Niekam to nepasakosiu. – Neonelis stipriai apkabino Monilą, nes ši ėjo vos negriūdama ant žemės.
Pasiekę pilies vartus, vaikai įėjo į holą ir netrukus jau lipo laiptais į ligoninės flangą, kur jų jau laukė madam Pomfri.
 – Pastebėjau jus pro langą, visai netyčia. Nežinau ką ten miške darėte, bet manau Neoneli gerai pasidarbavai, jeigu ji tokia nusilpusi... – madam Pomfri nusijuokė.
 – Man nė kiek nejuokinga. – pasakė Neonelis ir išėjo iš ligoninės palikdamas Mo ir seselę dviese, o pats patraukė į bendrąjį kambarį. Jis visą dieną ir naktį nemiegojo... jam reikia poilsio. 
 
20 Skyrius – Mokslas

Po Abra akademijos moksleivių apsilankymo, visi Hogvartso mokiniai buvo pamiršę mokslus. Bet mokslus jiems greitai priminė koledžų vadovės.
 – Taip Neoneli, per Velykų atostogas daug mokotės, neturite laisvo laiko... – pasakė švilpių vadovė Rinna.
 – Tas ir yra. Mes nenorime mokytis... norime paatostogauti. Mes streikuosim. – pasakė Amanda ir žvilgtelėjo į Neonelį.
 – Ką? Koks dar streikas? ‼ – švilpių vadovė įsiadrino kalbėdama, todėl dabar švilpiai jau lėtai ir baugiai slinko link sienos. – Aš jūsų vadovė ir mes jūsų mokytojai jumis rūpinamės, nes esate neišauklėti storžieviai. Dabar egzaminai ant nosies, o jie mat streikuot išsiruošė? Staigiai marš visi mokytis ir atlikti namų darbų, ir dar žiūrėkite, kad šiemet laimėtumėte man tą taurę, kurios niekada nesate laimėję. Aš pykstu, tiesiog nirštu... – ir rėkdama Rinna išlėkė iš švilpių bendrojo kambario.
Iš tiesų, tai šitokiu darbu nesiskundė tik varnongo mokiniai. Visi jie buvo protingi ir gabus. Dirbti netingėjo, todėl visi mokytojai juos tik gyrė.
 – Ta Monila su savo protiniais sugebėjimais mane nervina. Ji Gyvas kompiuteris, kaip tas kompiuteris pas žiobarus, tik kad pas juos kitoks. Atsakymas nespėjus užduoti klausimo... – vieną kartą eidamas pro ją pasakė Neonelis.
Neonelio sesutei Hanai buvo smagu daryti namų darbus. Nes kuo ji daugiau sužinojo apie burtus, tuo galingesnė tapdavo ir daugiau išmokdavo.
Taip mokindamiesi vaikai praleisdavo prie knygų ir užrašų visą laiką. Kartais nueidavo į tualetą ar pavalgyti per pietus ar po jų. Mokslas buvo svarbus trims koledžams: švilpynei, varno nagui ir grifų gūžtai. O vat, klastuoliams į mokslą buvo nusispjaut.
 – Po savaitės prasidės egzaminai. – pasakė Lurida kol kas ramiu balsu.
 – Na ir kas? – paklausė Marie, kuri prieš visus egzaminus sužinodavo kokios bus užduotys.
 – Kaip tai kas? – paklausė Lurida – mokslai turi būti svarbiau negu trainiotis mokyklos kieme ir kankinti kažkokį antrakursį.
 – Jis iš švilpynės... – pasakė Broncipinė žiūrėdama, kaip vaikui padėti ir jį raminti bėga profesorė Mery. –man rodos kažkoks Jaungas ar Lakas...
Lurida piktai nusispjovė ir nuėjo prie pirmakursių klastuolių, kurios lyg šiol žaidė auksinukais.
 – Jums ką? Mokslas irgi nerūpi? – Lurida negalėjo patikėti, kad visi klastuoliai nori susimauti prieš pat egzaminus. – Ak, elkitės kaip išmanot.
Pirmasis egzaminas beveik visiems turėjo būti magijos istorijos. Na patys įsivaizduojate? Įvairios burtininkų karų datos, sukilimų datos... įvykių atpasakojimai raštu...
Visą dieną mokytojams atsibodo protinti vaikus eiti mokytis, todėl nieko nelaukus, mokytojai užsiėmė savo asmeniniais reikalais.

Rytas po Velykų atostogų išaušo nepaprastai giedras. Oras visus viliote viliojo į lauką, tačiau egzaminas... magijos istorijos egzaminas.
Pirmoji pamoka buvo klastuoliams. Jie po pusryčių pasiliko didžiojoje salėje. Profesorė Elwynna išdalino klastuoliams pagal kursus lapus. Susodino visus tarpais pagal kursą ir išdalino neseniai užsakytas ir atvežtas plunksnas nuo nusirašinėjimo.
 – Visiems sėkmės. Laikas eina... – profesorė lazdele apvertė didžiulį smėlio laikrodį ir smėlis pradėjo byrėti.
Marie lėtai pakėlė... sušiktą plunksną... ir pradėjo rašyti. Mąstyti sekėsi puikiai, o lapas su atsakymais gulėjo po jos kaip ji vadino – šikna.
Kaipgi man sukčiauti? Ta profesorė vis žiūri į mane... o gal man čia taip atrodo?
Visi mokiniai dirbo tylėdami. Kai kurie klastuoliai netgi bandė nusirašyti, bet vos žvilgtelėjus į kito lapą, plunksną į atsakymą rašė visokias „lempas“... Arba kaip mokiniai sakydavo, nesąmones. Tada pasigirsdavo keiksmažodžiai, o mokytoja nematomai nusišypsodavo.
Praėjo šiek tiek laiko. Visi liejo prakaitą. Niekas nenorėjo susimauti.
 – Ei, kaip sekasi? – paklausė Stevas Broncipinės, kai mokytoja prigavo Mirianą nusirašinėjant.
 – Ta profesorė tokia griežta... ana profesorę buvo lengva apmauti... – pasakė Broncipinė.
 – Keista Stevai, kad rašydamas egzaminą, turi laiko dar ir paplepėti? – garsiai pasakė profesorė ir atsistojo prie laikrodžio. – Liko pusvalandis.
Kai kas nusiaimanavo. Turbūt nespėjo visko atlikti. Reikėjo skubėti. Praėjo penkios minutės... penkiolika... dvidešimt...
 – Laikas, atiduokite lapus pasakė profesorė ir nuėjo surinkti egzamino lapų.
Marie šastelėjo ranka. Vienas, du ir ant jos stalo gulėjo tvarkingiausias egzamino lapas ant kurio buvo surašyti atsakymai. Mokytoja stabtelėjo prie jos, tada iš po suolo ištraukė teisingą lapą ir paėmė.
 – Bet aš rašiau... – bandė apmauti akis Marie.
 – Mačiau ir viską žinau. Ne tu viena taip gerai mokeisi. Stevas irgi... galite eiti. – profesorė su lapais greitu žingsniu žengdama išsinešdino iš didžiosios salės. Klastuoliai vilko kojas paskui.
 Po pamokos klastuoliai susirinko į požemius aptarti kaip kam sekėsi arba paburbėti, o tuo tarpu, į didžiąją salę laikyti egzamino rikiavosi švilpiai.
Ir vėl buvo apverstas laikrodis ir vėl visi bandė nusirašinėti, arba sąžiningai dirbdami atlikti egzamines užduotis.
 – Nagi, pasukit galvas. Ko išmokote per visus šiuos metus? – paklausė Elwynna ir ėjo ratu žiūrinėdama mokinius.
Neoneliui sekėsi gerai. Jis atliko visas užduotis greičiau negu tikėjosi. Buvo kur ką sumaišė, tačiau iš esmės darbą atliko gerai, ir kai smėlis subyrėjo, profesorė susirinko ir iš jų lapus. Švilpiai baigė pirmąjį egzaminą. Dabar turėjo laisvo laiko pasiruošti kitų dalykų egzaminams, bet jie bus negreit.
Neonelis pasuko prie ežero. Ten jo laukė kelios draugės.
 – Nagi Hana, kaip tau sekėsi? – paklausė jis.
 – Neblogai. – pasakė sesuo ir nubėgo savais keliais.
Neonelis priėjo prie Amandos ir Soport ir pasisveikino. Mergaitės buvo truputį už jį aukštesnės, todėl jam tai buvo baisai juokinga.
 – Tu ir vėl juokiesi iš to, iš ko neįmanoma juoktis... – pasiskundė Amanda.
 – Tai, kad labai juokinga... – pasakė Neonelis iš juoko, net verkė pasikūkčiodamas. Netrukus vaikai suėjo į pilį kartotis pamokų. O ir šiaip. Neonelio laukė naktis.
Įdomu kas atsiuntė tą pelėdą su rašteliu...         

21 Skyrius – Kraujo Elitas

Neseniai Neonelis gavo raštelį:
Kai saulė nusileis ir baigsis pirmasis egzaminas, užsuk į uždraustąjį mišką. Vidurnaktį.
Prie olos.                                                      
                                                                saKiEn

Neonelis nežinojo nei kas atsiuntė raštelį, nei kam reikia, kad Neonelis ateitų į uždraustąjį mišką vidurnaktį, tačiau smalsumas padarė savo, ir švilpis nutarė nueiti į uždraustąjį mišką.
Sieninis bendrojo kambario laikrodis išmušė dvyliktą valandą ir Neonelis tekinom pasileido laiptais žemyn. Staiga vaikinas suvokė, kad kelia per daug triukšmo, todėl sustojo ir pakylomis nuslinko į šešėlį leisdamasis žemyn. Po neilgai trukusios kelionės, Neonelis sėkmingai pasiekė holą ir išėjo į gaivų nakties orą. Išėjo į kelią vedantį link uždraustojo miško. Visą laiką berniuko neapleido keistas jausmas, kad jis yra sekamas, tačiau kai berniukas pasisukdavo, nieko nepamatydavo.
Neonelis nenorėjo, kad jį kas nors pamatytų, todėl šviesos nutarė nedegti, bet ramiai pastoviniavęs prie milžino trobelės, tikrai išgirdo trakštelėjus šakelę...
 – Kas ten yra? – baikščiai pasakė Neo, bet niekas neatsiliepė ir jis nuėjo toliau.
Netrukus Neonelis įžengė į uždraustojo miško platybes. Virš berniuko, danguje mirgėjo žvaigždės. Einant gilyn į mišką, medžiai augo tankiau, todėl greitai dangaus nesimatė, žvaigždes, mėnulį ir kelis debesis paslėpė medžių viršūnės. Be vėjo tapo labai tylu. Pasidarė nejauku ir keista.
Ir ką aš čia veikiu? – galvojo Neonelis.
Bet smalsumas neleido Neoneliui palikti pradėto darbo. Jei jau jis tiek nuėjo, tai nesustos. Nesuskys dėl kažkokios baimės ir eis toliau. Kaip sakoma nemesk kelio dėl takelio.
Vaikas ėjo palengva. Kolkas viskas buvo gerai. Niekas jo neužpuolė, bet dėl saugumo, Neonelis lazdelę laikė paruoštą kovai. Greitai pasukęs į dešinę, Neonelis pamatė kyšulio olą, tačiau niekas prie jos jo nelaukė.
 – Gal čia pokštas? Gal kažkas eilinį kartą iškrėtė kažkokią šunybę, o aš patikėjau? – sušnibždėjo jis.
Vis dėl to, iš tarp medžių pradėjo lysti apsiaustais apsigobusios baisios figūros. Jos vilkėjo apiplyšusiais apsiaustais ir buvo tamsesnės už tamsą. Akimirką Neonelis net pamanė, kad tai psichai, bet ne, juk šalta nepasidarė, o džiaugsmas neišblėso... bet Neonelis stovėjo sustingęs iš baimės ir nieko nedarė.
 – Expelliarmus, sustink, sustink‼ – suriko Neoneliui iš už nugaros atlėkusi Lurida. Ji pačiu laiku‼
Berniukas nieko nesusigaudė. Iš kur atsirado Lurida? Kas čia per pabaisos? Kodėl jis nieko nedaro? Kodėl jis nesigina?
Pabaisos viena po kitos išsilakstė. Kelios sustingo, viena atsitrenkė į medį ir sprogo. Lurida pribėgo prie jo ir paklausė:
 – Tau jos nieko nepadarė? – paklausė jo ji.
 – Ačiū,. Nieko. Kaip jūs, kaip čia atėjote? Kas tos pabaisos? – paklausė Neonelis.
Lurida nusišypsojo, tačiau net šypsena negalėjo paslėpti nerimą keliančių raukšlių ant jos veido.
 – Aš tave pamačiau ir pasekiau. Pasidarė įdomu kur susiruošei... – pasakė ji.
 – ... Taip ir galvojau, kad mane kažkas seka. – pasakė Neonelis. Bet Lurida varė toliau.
 – Tavo elgesys nepateisinamas. Naktį kažkur vienas išėjai ... – drausmino Neonelį Lurida.
 – Aš gavau raštelį, ten buvo parašyta... – Neonelis bandė pasiteisinti, bet Lurida jo neklausė ir nuėjo prie medžio, kur buvo susprogusi pabaisa.
Ant medžio buvo išraižytos dvi raidės. KE.
 – Parodyk raštelį... – pasakė Lurida ir nuėjo prie mokinio.
 – Čia jo neturiu. Bendrajame kambaryje... eime.


Neonelis kartu su Lurida sugrįžo į pilį. Neonelis atnešė į mokytojų kambarį raštelį.
 – Aha... saKiEn? Ir vėl Ke. Vadinasi čia nagus prikišęs kraujo elitas. Įdomu, įdomu... reikės pasidomėti... – Lurida išsiaiškino kas šitaip galėjo išgąsdinti Neonelį ir nuvarė jį miegoti.
Vaikinui išėjus, Lurida atsidarė langą ir atsisėdo. Vėjas švelniai atgaivino jos plaukus. Netrukus ji išėjo miegoti.
Kaip ir visada, ryte, prasidėjo pamokos, bet pirma, per pusryčius, Lurida pasikvietė Neonelį. Jai reikėjo su juo pasikalbėti.
 – Kas nutiko? – paklausė Neonelis atėjęs į mokytojų kambarį.
 – Galima sakyti, kad nieko gero. Aš susidomėjau tuo kraujo elitu. Noriu juos sumedžioti. Štai ką apie juos perskaičiau Hogvartso istorijoje. – Lurida padavė Neoneliui knygą.
Kraujo elitas, tai dar Vlado Vaiduoklio laikų Hogvartse susikūrusi jaunuolių kompanija norėjusi pagąsdinti naujokus ir kitus vaikus. Buvo manoma, kad tokie maištininkai yra iš klastūnyno, bet vėliau, buvo sugautas Filipas Mensonas. Žiobariško kraujo vaikinas, iš varno nago priklausantis kraujo elitui. Jis neištvėrė bausmių ir išdavė savo grupuotės draugų pavardes. Nuo tada, šita grupuotė, kurioje dalyvauja įvairių koledžų vaikai, buvo sunaikinta.
Visa medžiaga apie tai buvo sunaikinta. Liko tik šios išnašos...
Neonelis perskaitė viską ir išsižiojo.
 – Kaip tie grupuotės nariai? Jie prisikėlė? – paklausė jis.
 – Nebūk kvailas, ta grupuotė iš naujo susikūrė šiame amžiuje. Šių laikų Hogvartse ir jie iš naujo bando atkurti tai, kas buvo. Kas buvo užmiršta ir palikta likimo valiai.
Staiga į kambarį įėjo Arwen. Ji skubiai atsisėdo į krėslą. Tada pasižiūrėjo į Luridą, Neonelį ir tarė:
 – Neturiu daug laiko, tad dėstykite. – pasakė Arwen ir nutaisė nuobodžią miną.
 – Taigi, vakar Neonelis gavo raštelį, kuris liepė nueiti į už – draustąjį mišką. – pasakė Lurida.
 – Raštelį gavau prieš dvi dienas. – pataisė Neonelis.
 – Tada jis nuėjo į mišką. Aš jį pamačiau einant ir pasekiau. Apgyniau nuo pabaisų. Išsiaiškinau, kad čia kraujo elito darbas. Noriu juos sučiupti. – aiškiai pasakė Lurida.
Arwen neatrodė susidomėjusi.
 – Hogvartse pasitaiko įvairių grupuočių. Kai kurių nė įmanoma sutramdyti. Jie tik gąsdina ir įbaugina... tegul – pasakė Arwen.
 – Bet aš noriu sumedžioti juos. Noriu sužinoti kas jie yra ir ką rezga. Noriu, kad Hogvartse jaunesniems būtų saugiau. Geriau.. – pasakė Lurida, bet nespėjo pabaigti.
Į kabinetą įėjo Sanquinary vesdamas iš paskos Monilą ir mokytoją Xantoria apsivilkusias keistais apsiaustais. Jos priešinosi, bet įėjusios į kambarį nurimo ir visiškai atsipalaidavo.
 – Prigavau, kaip jos su šiais keistais apsiaustais gąsdina grifų gūžtos mokinę Morganą ir klastūną Flippą Bennetą. –ūkvedys tai tarė ir išėjo.
 – Aha... nemaniau, kad taip greitai sugausime kažkuriuos kraujo elito narius... – pasakė Lurida.
Arwen atriodė priblokšta. Jai nuo susierzinimo, net plaukai piestu stojosi.
 – Paaiškinkite man, ką po galais visa tai reiškia? Xantoria‼ – sušuko Arwen.
Neoneliui atrodė, kad jam jau pats laikas išeiti. Jis nenorėjo išgirsti kažko nederamo, todėl suko prie durų, bet lurida jį sulaikė.
 – Palauk.
Xantoria pažiūrėjo į Monilą ir nusišypsojo drąsinama šypsena. Jos negalvojo išsisukti. Manė, kad geriausia sakyti tiesą.
 – Miela direktore, mes tik žaidėme. – pasakė Xantoria ir nusičiaudėjo.
 – Kurgi ne, tik žaidėte. Klokit, kas dalyvavo sąmoksle. Kas grupuotės nariai. Sakykit viską. –liepė Arwen.
 – Nieko nesakysime. – pasakė Monila ir nusikvatojo.
Arwen mostelėjo lazdele. Šviesos blyksnis išskrido iš lazdelės ir išskrido į koridorių. Tada dingo iš akių. Netrukus atėjo Mery ir atnešė tiesos eliksyrą.
 – Štai direktore. Man jau laikas direktore. – pasakė Mery ir išdrožė iš kabineto tiesiog lėkdama.
Arwen įpylė eliksyro ir privertė jo išgerti Monilą su mokytoja.
 – Netrukus viskas paaiškės. – pasakė Lurida ir maloniai atsisėdo į krėslą.
 – Kas dalyvauja grupuotėje. Koks jūsų tikslas? – paklausė Arwen.
Monila nusikvatojo. Jos kays spindėjo beprotiška ugnimi. Veido išraiška rodė, kad ji bjaurisi tuo, ką gali pasakyti.
 – Aš, Xantoria ir Steve'as. Lure Jewel. Kitų narių nežinom. Jie aktyviai nedalyvavo. – Monila dar kartelį nusikvatojo. Tada kalbėti pradėjo Xantoria.
 – Marie. Ji irgi dalyvavo. Mūsų tikslas išgąsdinti visus ir įbauginti. Skleisti piktadarystes. Vykdyti vado valią.
 – O vadas? Kas jis? – paklausė Lurida negalėdama iškentėti vietoje.
 – Jo irgi nežinome. Viską ką žinome, pasakėme. – pasakė Xantoria.
Neonelis apsidžiaugė, kad daugelis klastuolių bus nubausti. To jie nusipelnė. Jie gąsdino netik Neonelį, bet ir kitus vaikus. Skleidė nesantaiką ir pyktį. Dabar už tai jie atsakys. Arwen liepė palikti Monilą ir Xantorią kol eliksyras išsivadės vienas kambaryje. Visi išsiskirstė savo keliais, o jas paliko užrakintas kambaryje.

22 Skyrius – Linksmybės

Tą dieną pūtė stiprus vėjas. Moksleiviai džiaugėsi po šitiek mokymosi galimybe atsipūsti per finalines kvidičo rungtynes. Kovojo klastūnynas ir varno ngas. Laimėjo klastūnynas. Sunku patikėti, tačiau kvidičo taurę iškovojo klastūnynas.
 – Puiku, mes laimėjome. – džiaugėsi Lure bėgdama prie Pensės.
 – Taip, laimėjome... – rėkė Miriana ir nustūmė varno nago antrakursį į krūmus.
Tai matė Lurida ir linksmai nusijuokė. Jai buvo labai juokinga. Ji džiaugėsi, kad jie laimėjo.
 – Taip, mano koledžas laimėjo. Cha cha cha, mirtis nevykėliams‼ – pasakė Lurida ir nuėjo į požemius švęsti.
 – Ak, taip norėjau, kad laimėtų varno nagas... bet nieko nepadarysi... – Neonelis su Soport lipo laiptais į pilį.
Varno nago mokiniai grįžo į koledžus nukabinę nosis.
 – Ko jie nervuojasi? Marie sumani kapitonė? – pasakė Soport logiškai mąstydama, kai vaikai praėjo pro kelis mokinius.
 – Marie sukčiausia ir pati baisiausia mano pažystama klastuolė. – pasakė Neonewlis nenorėdamas nusileisti.
 – Eisi švęsti į požemius? – paklausė Soport. – Rodos visi kviečiami.
 – Ne, kitą savaitę bus daug egzaminų, noriu pasimokyti... – Neonelis vienas sugrįžo į ištuštėjusį bendrąjį kambarį. Jame buvo tik jis ir Brigid, kuri taip pat mokinosi. Atrodo jai buvo labai svarbu išlaikyti egzaminus.
Neonelis priėjo prie jos ir pasilenkė.
 – Ką čia veiki? Kodėl viena mokinies? – paklausė jis ir prisėdo šalia.
 – Sveikas Neoneli... – pavargusiu balsu pasisveikino Brigid ir teikėsi atitraukti akis nuo knygos – man reikia mokytis. Ilgai sirgau ir buvau užsiėmusi Abra akademijos moksleivių sutikimu. Turtėjau reikalų ir neturėjau laiko pamokoms. Nenoriu atsilikti. Po savaitės egzaminai. O juose visada būna daugybė užduočių....
 – Suprantu. – pasakė Neonelis ir nuėjo į miegamąjį. Jame irgi nieko nebuvo. Vaikas atsisėdo. Išsiėmė pergamento ritinėlį, plunksną, rašalo buteliuką ir pradėjo rašyti:
Mama ir tėti, esu labai užsiėmęs mokslais. Neturiu laiko jums parašyti. Man ir Hanai sekasi gerai. Neužilgo vasaros atostogos. Laukit mūsų sugrįžtant...
                                                            Neonelis

Tai parašęs Neonelis pasiėmė pergamentą ir numetė plunksną ant stalo. Tada patraukė į pelėdyną.
Pilis atrodė nyki. Po pamokų, per pertraukas čia vaikščiodavo ir rėkaudavo daugybė mokinių. Dabar jie visi buvo pasitraukę į požemius. Kol atėjo į pelėdyną, Neonelis nesutiko nė vieno žmogaus. Atrodė, kad visi mirę.
Neo praėjo pro mūrinę arką, kuri laiptais atvedė berniuką į pagrindinę salę. Čia skraidžiojo šimtai pelėdų. Neonelį stebėjo keletas akių. Kitos pelėdos miegojo, arba lesė ėdalą. Berniukas priėjo prie vienos mokyklos pelėdos ir pririšęs su virvele jai prie kojelės laišką, žiūrėjo pro langą į tolį, tol kol pelėda virto mažu juodu taškeliu horizonte. Pagaliau jis išėjo atgal.
Einant koridoriumi, berniukas išgirdo žingsnius. Neonelis staigiai užlindo už kažkokių šarvų. Pro šalį praėjo suprakaitavęs Stev'as su Marie. Jie baisiai klykdami, burtų lazdelėmis, mokyklos sienas dažė klaikiai žalia spalva. Juos vijosi ūkvedys pasiėmęs didžiulę šluotą.
 – Na palaukit jūs man. – klykė Sanquinary.
Kai tie nulėkė laiptais aukštyn, Neonelis išlindo iš už šarvų ir nuėjo laiptais žemyn. Pagaliau jis atsidūrė prie knygų spintos. Jis pasuko vieną knygą į priekį ir atsidarė anga į bendrąjį kambarį. Čia jau buvo daugiau žmonių. Visi atrodė labai laimingi.
 – Ateik Neoneli, atiek prie mūsų –šaukė berniuką vardu Brigid. Mergina stovėjo prie Lauren ir jos abi valgė kažkokius sausainius.
 – Imk, paragauk. – pasakė Lauren, kai Neo priėjo ir atsisėdo į krėslą.
 – Ačiū, nenoriu. Ar žinot kodėl Marie su Stev'u Hogvartso sienas tapo žaliai? – Neonelis susidomėjo čia tema.
 – Na, per vakarėlį jie labai prisismagino. Klastūnynas kažkodėl dabar antroje vietoje, tai ir pasiūlėm jiems iškrėst išdaigą, nes profesorė Rinna ir Sanquinary šiandien budi koridoriuose, gal juos pagaus, ir nuims taškų? – laiminga atsakė Lauren ir susitvarkė plaukus.
 – Aišku... – Berniukas buvo labai pavargęs, todėl nieko nelaukęs jis nuėjo į berniukų kambarius. Atsigulė į savo lovą, užtraukė užuolaidas ir užmigo.
Bet bendrajame kambaryje visi dar ilgai šėlo. Hana su keliomis draugėmis džiūgavo, nes išmoko naują burtažodį. Lauren su keliomis vyresnėmis draugėmis atsinešė šachmatus ir sužaidė šešias partijas, per kurias ir laimėjo. Kiti klausėsi seno radijo, per kurį ėjo poterio sargyba. Labai išpopuliarėjusi laida. Bet sulaukę vidurnakčio ir labai labai išvargę visi nuėjo miegoti.

Praėjo savaitė ir mokiniai vėl laikė visus egzaminus. Apsigynimo nuo juodosios magijos, Herbalogijos, ateities spėjimo, magiškujų gyvūnų, kerėjimo ir kitų pamokų.
Vaikai taip džiaugėsi pasibaigus egzaminams, kad net dvi mokinės ioš tos laimės apsiverkė.
 – Viskas. Dabar turim sužinoti kaip juos išlaikėme ir bus baigta. Gaila, kad susimoviau per transfigūraciją. Profesorė Rinna buvo negailestinga. – pasakė Hana.
Neonelis jos beveik negirdėjo. Jis žinojo, kad išlaikys egzaminus, kad ir ne stipriausiais pažymiais, bet išlaikys. Per pietus berniukas su sese nuėjo prie ežero. Mokytojai vaikams leido pasimaudyt.
Vaikai subėgo į ežerą. Juos prižiūrėjo visi mokytojai. Juk nenorėjo, kad kas nors paskęstų?
 – Neoneli, gaudyk – suriko Monila ir šveitė į jį pripučiamą kamuolį – pasimėtykim .
Stev'eas gaudė Broncipinę, nes norėjo atsegti jos maudymuką.
 – Kvaily, paleisk mane. – šaukė ji.
 – Tyliau vaikai. – pasakė pro šalį praėjusi Lurida ir įsibėgėjusi šoko į vandenį.
 – Nee... ‼‼ – suklykė Broncipinė, bet vaikai buvo netoli toli nuo ežero ir joks mokytojas jos neišgirdo.
Pirmakursiai ir antrakursiai buvo kitoj pusėj ežero, ten kur specialiai jiems, Lurida su kitais mokytojais buvo padariusi aptvarą, kad jie negalėtų paskęsti. Baigusieji maudytis pakeitė mokytojus ir ėjo prižiūrėti mokinius, kad mokytojai irgi galėtų išsimaudyti.
Visiems diena praėjo beprotiškai fantastiškai. Niekas negalėjo patikėti, kad direktorė Arwen leis šitaip praleisti dieną. Tiesiog nuostabiai. Po maudynių vaikai buvo suleisti į didžiąją salę pavalgyti, nes buvo alkani kaip vilkai.
 – Ramiai, nesistumdykit. – užklykė Lurida pamačiusi kaip švilpių pirmakursės kumščiuojasi. O šiaip, tai koks mano reikalas? Tegul kumščiuojasi...
Visiems pavalgius atsistojo Arwen. Tapo tylu tylu.
 – O dabar, kai visi pavalgėt, prašau ramiai visų grįžti į bendruosius kambarius. Ramiai išsimiegokit, nes rytoj bus ilga ir nuobodi diena. Marš miegot‼
Visi mokiniai išsiskirstė ir dingo iš didžiosios salės. Tapo ramu. Tada vienas paskui kitą, iš didžiosios salės išėjo mokytojai, palikdami Arwen ir Luridą pasikalbėti.

23 Skyrius – Mokslo metų PABAIGOS šventė                  

Kaip visada, Hogvartse niekas nepastebėjo, kaip atėjo gegužės mėnesio paskutinė savaitė. Visi buvo džiugiai susijaudinę, nes turėjo paaiškėti kaip vaikai išlaikė egzaminus, o po to bus mokslo metų pabaigos šventė.
Taigi, vieną nuostabią dieną, trečiadienį, vaikai pagaliau sužinojo kas kaip išlaikė ar neišlaikė egzaminus. Neoneliui pasisekė, viskas išskyrus nuodus ir vaistus buvo geriau negu tikėtasi…tik vaistai ir nuodai rodė vidutiniškai, bet jis vis tiek išlaikė‼ Aišku kaip diena, kad Elison ir Monila, iš visų mokinių, geriausiai išlaikė egzaminus. Po jų ėjo Brigid, Lauren, Stev'eas ir visi kiti. Amanda ir Soport nuostabiai išlaikė ateities spėjimo egzaminą. Na, o kiti mokiniai gavo gerą pamoką. Kitą kartą žinos, kad reikia mokintis. Šiaip neišlaikiusiųjų nebuvo.
 – Neoneli, gavau puikius pažymius... – pasakė Hana šypsodamasi.
 – Tu šaunuolė. – pagyrė ją brolis ir nuėjo prie Brigid.
 – Na, nesusimovei? – paklausė Neonelis.
 – Žinoma, ne... – Brigid džiaugėsi ši diena jai buvo kaip palaima.
Neonelis išėjo į koridorių, kur matėsi ryškiai raudonas mėnulis. Ir kodėl taip yra?
Visi mokiniai džiaugėsi savo pažymiais. Arba tiesiog džiaugėsi, kad išlaikė egzaminus.
 – Sveikas Neoneli. Kaip sekasi? Kaip išlaikei egzaminus? – paklausė priėjusi Miriana. Ji atrodė kaip maža mergaičiukė, šviesiai mėlynus plaukus susirišusi į kuodą... – Gražus mėnulis, tiesa?
 – O... labas. Taip, mėnulis nepaprastai gražus... man sekasi gerai, o egzaminus gerai manau išlaikiau... – Neonelis priėjo prie jos. Ji priartėjo prie jo. Mėnulis apšvietė jų veidus. Nebuvo nieko. Nei vėjo, nei mokinių. Jie koridoriuje buvo vieni. Ir tada... bučinys...
 – Atsiprašau, nenorėjau. – Miriana atrodo nesuvokė ką ji daro. Ji jį apsikabino ir... ir bučiavo kaip savo vaikiną.
 – Na, nieko... man visai patiko.. – pripažino Neonelis. Tik Miriana mokėjo bučiuotis. Nei Amanda ar Soport... tik Miriana.
Jie apsikabinę liko stovėti prieš mėnulį ir žvaigždes. Meilė šildė jų kūnus ar kas, bet ta diena jiems abiems buvo stebuklinga, nepaprasta...
Kitos dienos rytas. Neonelis pramerkė akis ir...
 – Ką aš padariau? – nesusigaudė jis. Iš pradžių berniukui atrodė, kad jis tai sapnavo, bet ne. Juk tai vyko iš tikrųjų?... gal juos tai daryti paskatino mėnulis, o gal ir ne... tai nepaaiškinama.
Šiandien vakare turėjo vykti mokslo metų puota. Neonelis per ją nusprendė atsiprašyti Marianos. Ir pakviesti ją pašokti. Gal tada ji man atleis? Keista, kad net artėjant prie pabaigos nutinka kažkas nepaaiškinama ir kvaila. Neonelis prisiminė bučinį ir kad jie stovėjo apsikabinę, bet kas vyko toliau?... ir kodėl jis nieko neprisimena?
Vaikas pažiūrėjo į laikrodį ant stalo ir.
 – Ką? Nejaugi dabar trys valandos? Pietūs ir pusryčiai praėjo... dabar reiks laukti vakaro puotos. Kodėl aš tiek daug miegojau? – Neonelis beveik verkė. Jis nusprendė apsirengti ir prasiblaškyti prie ežero. Ten jam visada patikdavo...
Greitai pasiekęs holą, vaikinas nubėgo prie ežero ir praleido ten visą laiką iki septynių. Praleido sėdėdamas ir mąstydamas. Kas? Kaip? Kodėl? Atėjo septinta valanda. Pusvalandis iki puotos. Per tą laiką, grįžęs į kambarį, Neonelis spėjo persirengti ir nulipti apačion. Prie didžiosios salės durų. Visi buvo pasipuošę ir išsidabinę. Arwen atidarė duris. Visi suėjo vidun. Susėdo ir laukė.
 
Arwen pravėrė sunkias ąžuolines duris ir įėjo į Didžiąją salę, kurioje jau pradėjo rinktis mokytojai bei mokiniai. Salė buvo papuošta mėlynomis juostomis, o palubėse kabėjo Varno Nago herbai. Direktorė pasuko prie savo koledžo stalo ir šypsodamasi pasveikino varniukus su gražia mokslo metų baigtimi. Tada Arwen nužingsniavo prie Garbingojo stalo. Sulaukusi visų mokinių, Arwen atsistojo ir tarė:
 – Štai baigėsi dar vieni mokslo metai, kupini nuotykių ir įvykių. Vieniems jie buvo nuostabūs, kitiems liūdnesni, tačiau visgi tai buvo nuostabūs metai, kuriais nemažai nuveikėme. Ilgai nekalbėsiu – matau jūsų alkanus žvilgsnius – tad pirmiausia norėčiau pasveikinti Varno Nago koledžą su nuostabia pergale ir laimėta Metų taure, – Arwen palaukė, kol nutils plojimai, ir tęsė toliau. – Antrą vietą pelnė Klastūnyno koledžas, trečią – Švilpynė, o ketvirtą – Grifų Gūžta. Dar kartą paplokime koledžams.
Vėl nuaidėjo plojimai, po kurių Arwen tarė:
 – O dabar leisiu jums pasmaližiauti prieš kelionę namo, ir linkiu jums gerų atostogų. Be to, nepamirškite padėkoti namų elfams už tokias skanias vaišes. Žinau, šį kartą jie pasistengė, – nusišypsojo Arwen.
Po šių jos žodžių ant visų penkių stalų atsirado gardūs patiekalai, ir mokiniai sujudo.
Lurida sėdėjo direktorei iš dešinės pasipuošusi geriausiu smaragdo spalvos apsiaustu. Arwen paskelbus, kad taurę laimėjo varniukai, Luri nepatenkinta šyptelėjo ir šykščiai paplojo. Visai kitokie jos plojimai buvo skirti Klastūnynui. Lurida nebuvo patenkinta antrąja vieta, tačiau džiaugėsi, kad bent jau aplenkė Švilpynę ir Grifų Gūžtą. Neonelis atidžiai ją stebėjęs nusijuokė. Jam buvo labai juokinga. Neonelis prie klastūnyno stalo nesugebėjo rasti Marianos visuomet išsiskiriančios savo plaukų spalva, bet jos tikrai nebuvo. Berniukas pavalgė ir jau pagalvojo eiti, tačiau jis pamatė, kaip nuo garbingojo stalo atsistojo Lurida, todėl išsigando jos minos ir liko sėdėti.
 – Atleiskite, bet jau turiu eiti. Na, suprantate – reikalai. Jei manęs prireiks, paprasčiausiai pasiųskite palėdą.
Tai pasakiusi Lurida atsistojo ir jau stovėdama atsisveikino su mokytojais bei direktore. Lengvu žingsniu, aukštai pakelta galva ji perėjo per salę, net nežvilgtelėdama į mokinius. Tik eidama pro Klastūnyno stalą ji žvilgtelėjo į mokinius ir išėjo iš salės mąstydama apie laukiančius darbus ministerijoje. Kai išėjo ir Lurida, Neonelis irgi išėjo. Jis norėjo susirasti Mirianą ir jos atsiprašyti, bet pasirodė šitai buvo neįmanoma.
Visą pusvalandį klaidžiojęs po pilį, ir požemius, Neonelis nesugebėjo jos rasti. Buvo užėjęs net į mergaičių tualetą, kur jį pasitiko dviejų pirmakursių klyksmai ir žodžiai „ Dink iš čia iškrypėli“.
 – Manęs ieškai? – paklausė Miriana. Ji buvo apsivilkusi šviesiai mėlyna suknele su prisiūtais smaragdais ir deimantais. Plaukus buvo susirišusi į kuodą. Atrodė nuostabiai. Ji stovėjo laiptų aikštelėje prie įėjimo į didžiąją salę. Ten jie ir susitiko.
Pamačius ją, Neoneliui atvipo žiauna. Jos grožis spindėte spindėjo po visą pilį.
 – Aš noriu pasiaiškinti... – nedrąsiai pradėjo jis teisintis, bet ji jį sulaikė.
 – Nereikia, negadink dienos. Geriau imk mane už parankės ir lydėk į didžiąją salę... – pasakė Miriana ir su Neoneliu pastūmė didžiosios salės duris.
Visų galvos pasisuko į tą pusę. Kai visi pamatė juos kartu, tai visų, net mokytojų akys du kartus išsipūtė. Soport akys pritvinko ašarų, o galvoje atsirado pykčio gyslos, kurios nieko gero nereiškė...
 – Tu, kale‼ Vaikinų viliotoja, atsisuk. – suklykė Soport ir įsibėgėjusi šoko ant Mirianos.
Prasidėjo dviejų merginų grumtynės. Stev'eas šaukė „ darkės, drakės“, kurstydamas aistras. Sakura pašoko nuo kėdės ir pradėjo repuoti, o Mery vaikiškas dainas dainuoti.
Neoneliui šiaip ne taip pavyko išskirti merginas. Soport ašarodama, su sulaužyta nosimi išbėgo iš salės. Madam Pomfri kartu su ja.
 – Štai ir baigėsi dar vieni mokslo metai. Kas norėtų užkąsti? – garsiai paklausė Arwen ir visi atsisuko į ją. – Ką? Aš tik pasiūliau...
Miriana pasitaisė suknelę, susiglostė plaukus ir elegantiškai pasuko link klastūnų.
 – Neoneli, tu pavarai... – vienu kartu pasakė Stev'eas, Marie ir Sayuri. Tada visi pradėjo juoktis ir girti Mirianą. Užgrojo muzika. Daugelis dingo iš salės, o kiti išėjo šokti. Miriana liko užkąsti, o Neonelis išėjo į bendrąjį kambarį.
Štai kokia paskutinė diena buvo šiais metais jiems mokykloje. Kitą dieną Neonelis jau sėdėjo su Hana traukinyje, kuris turėjo parvežti juos į Londoną. Abu vaikai tylėjo. Per visus metus Neonelis pilyje patyrė daugybę linksmų, pavojingų ir liūdnų nuotykių. Vienas iš tokių buvo Takami mirtis, linksmas, tai priešų dieną įvykęs Mirianos ir Soport mūšis ir daugelis kitų įvykių kuriuos vaikinas prisimins per vasarą ir kurie išliks jo atmintyje visą gyvenimą...
Traukinys pradėjo mažinti greitį. Pas Neonelį apsilankė Stev'eas palinkėti geros vasaros.
 – Ir tau.. – pasakė Neonelis. Tada klastuolis išėjo iš kupė. Įėjo Monila ir Brigid, Lauren ir Miriana.
 – Geros vasaros Neo... – pasakė jos ir patraukė į kitą kupė.
Traukinys lig ir mažino greitį. Visi ėjo iš kajučių lauk stumdydamiesi link durų. Traukinys visiškai sustojo ir vagonų durys atsidarė. Mokiniai pasileido prie jų pasiilgusių tėvų ar kitų giminių. Štai taip baigėsi dar vienas nepaprastas nuotykis.